Emma Goldman "Anarchizmas ir kitos esė"

Ir kas galėjo pamanyti...PAGALIAU AŠ NAMUOSE!!!!! Vėl galiu rašyti, vėl galiu naudotis internetu, vėl galiu miegoti kiek širdis geidžia, vėl galiu mėgautis gamta, vėl galiu gulėti hamake ir skaityti, skaityti, kol pradės lietis eilutės...ahh, nieko nėra tokio gero KAIP atostogos, kurių laukei.

Taigi, sugrįžau. Ir sugrįžau ne šiaip sau. Vakar bevažiuodama traukiniu per visą Lietuvėlę namų link spėjau sukrimsti leidyklos „Kitos Knygos“ neseniai pasirodžiusią Emmos Goldman knygą „Anarchizmas ir kitos esė“.

Tai pirmasis stambus autorės darbas ir pirmoji jos knygą išversta lietuvių kalba. Nusipirkau ją dėl kelių priežasčių, pirmiausia, nes sudomino patys knygos skyriai ir jų keliamos problemos, antra, - nes norėjosi daugiau sužinoti apie šią prieštaringų vertinimų susilaukiančią ir utopija vadinamą ideologiją.

Knyga kirtosi lengvai ir suprantamai, todėl skaityti nebuvo sunku, juoba, kad autorės keliamos mintys, nors kūrinys pasirodė jau prieš šimtmetį, aktualios nūdienoje ir liečia ne tik Ameriką ir jos santvarką. Tas pats, prieš ką kovoja Emma, rado galią savo laiku pasireikšti daugelyje šalių ir kai kurios problemos liko gajos net šiandien. Kapitalizmas, išnaudojimas, vargšų ir turtingųjų skirtis, moterų emancipacijos klausimas, institucijų įtaka žmogui – visa tai aktyviai aptarinėjama ir šiandien, nors šių problemų turinio ingridijentai kiek pakito.

Knygoje Goldman trumpai ir aiškiai supažindina mus su anarchizmu, savo pažiūromis ir dalykais, kuriems nepritaria ir kritikuoja: bažnyčia, kalėjimai, patriotizmas, moterų teisė balsuoti, valdžia, masių filosofija ir t.t.

Amerikoje litvakų kilmės Emma Goldman tapo tikra sensacija, kuri nenutildama skelbė apie tai, kuo tikėjo ir ko siekė socialinėje neteisybėje paskendusiems gyventojams ir darbininkams. Perskaičiusi knygą supratau, kad Goldman buvo jautrios širdies, empatišką asmenybė, bet tas jos jautrumas ir širdies pažeidžiamumas padėjo jai tapti nenugalimai prieš tuometinė valdžią. Tiek tuomet, tiek dabar, valdžia stengiasi nutildyti kalbančius ir mąstančius taip, kaip Goldman ir jos kolegos, todėl jie veikia tyliai, o kai ateina laikas pokyčiams padeda jiems įvykti (už bolševikų revoliucijos slėpėsi būtent anarchistai su savo finansais).

Pamaniau, kad šią knygą reikėtų perskaityti viskuo nusivylusiems lietuviams, galbūt Emmos mintys įkvėptų juos veikti, politikus daug ką apmąstyti? Galbūt jau laikas, kad nepasitenkinimą reiškiančios mažumos imtųsi aktyvesnių veiksmų? Bet tai utopija. Priimkime šį Goldman darbą kaip neblogą sociologinį veikalą, kuris taikliai apmąsto hierarchinius ryšius ir galios naudojimą prieš vienas kitą. Labiausiai jis kirbina ne politikus ar santvarkas, bet paties žmogaus požiūrį į save, jis kviečia pagaliau atverti akis ir tapti sąmoningai mąstančiais individais, o ne nuo įvairių mūsus valdančių institucijų ir jų skleidžiamų „tiesų“ priklausomais kvaileliais už kuriuos mąstoma.

Pabaigai pateikiu keletą citatų:

„Žmogų vergovėje laiko ir jos patiriamus siaubus kursto šie mūrai: religija – tai žmogaus proto kontrolė, nuosavybė – tai žmogaus poreikų kontrolė, valdžia – tai žmogaus elgesio kontrolė.<...> Religija supančiojo žmogaus protą, nuosavybė ir daiktų monopolija užvaldė ir uždusino žmogaus poreikius, o valstybė pavergė jo dvasią kvėpuodama į nugarą vos žmogui pajudėjus.“

„Niekada nepripažinsiu daugumos kaip kūrybingos jėgos ne todėl, kad man nerūpi engiamieji ar vargetos, ne todėl, kad nežinočiau apie gėdą, siaubą, pažeminimą, kuriuos daugelis patiria diena iš dienos. Ne, ne! Kalbu taip, nes puikiai žinau, kad užspeista masė niekuomet nepasisakė už teisingumą ir lygybę.“

„metų metus pro kalėjimo pragaro vartus į pasaulį grįžta išsekinta, deformuota, bevalė, nusivylusi žmonijos dalis su ant kaktos įspaustu Kaino ženklu – jų viltys sužlugdytos, jų prigimtis iškreipta. Kadangi juos pasitinka alkis ir nežmoniškumas, šios aukos akimirksniu vėl grįžta prie nusikaltimų, kaip vienintelio išgyvenimo būdo.“

„Moralės sargui prostitucija rūpi ne todėl, kad moteris parduoda savo kūną, o todėl, kad ji parsiduoda už santuokos ribų. Tai nėra vien žodžiai, nes tuoktis dėl pinigų visiškai priimtina – tą leidžia įstatymas, o visuomenė tai palaimina, tačiau bet kokia kitokia sąjunga tarp žmonių yra psmerkiama ir nepripažįstama. Bet juk prostitutė, jei apibrėžtume tiksliai, tėra „asmuo, kuriam pajamos svarbiau nei seksualinis santykis“.

„Didžiausia moters bėda nėra tai, kad ji nepajėgia dirbti kaip vyras, o tai, kad ji ištisus šimtmečius švaisto savo gyvenimą mėgindama jį pranokti ir todėl fiziškai nebegali jo pasivyti.“

„Dalinė moters emancipacija taps visišku ir tikru išsilaisvinimu, kai bus atsikratyta paikos nuostatos, kad mylėti, būti mylimąja ir motina yra tas pats, kas būti verge ar pavaldine.“