"Gyvenimo sienos" 2011

Žmonės yra protingi kvailiai. Cituojant „Gyvenimo sienų“ („Sidewalls“) filmo herojų: „mes patys nežinome ko norime“. O nežinodami ko norime mes kuriame aplink save komfortą: telefonai, kompiuteriai, internetas... kažkada tikėjome, kad šios priemonės suteiks mums komunikacinį išsilaisvinimą, suteiks buities palengvinimų, bet ar tai tiesa? Ar neišvarginame mes savo kūno ir dvasios, dalykais, kurie tapo mūsų neatsiejamybe, bet vis dar ne prigimybe? Mes verčiame save gyventi tarp sienų, kuriomis apsistatėme- tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis, bet tai sekina mūsų vidinį „aš“, kuriam reikia šviesos, reikia grynojo kontakto- gyvenimo reikia.

Javier Drolas ir Pilar López de Ayala

Gustavo Taretto filmas iš tikrųjų neįkyriai, švelniai mesteli mums į veidus problemas, su kuriomis susiduria dabartinis pasaulis. Šis vaidybinis filmas gimė iš ankstesnio, 2005 metų trumpametražio Taretto filmo, kurį jis buvo pavadinęs taip pat- „Gyvenimo sienos“. 2005 metų trumpametražis suktukas iškovojo net keturiasdešimt tarptautinių apdovanojimų, tad, kodėl, susilaukus tokios sėkmės, nenorėti jos dar kartą? Taip mūsuose ir pasirodo, jau vaidybiniu virtęs, filmas, rodytas ir „Kino pavasaryje“.

Filmo istorija paprasta, čia ir slypi filmo grožis. Pačioje Buenos Airių širdyje gyvena Martinas (Javier Drolas) – Interneto svetainių dizaineris, tikintis, kad dėl žmonių izoliuotumo kalti architektai. Savo ankštą butą jis palieka tik eidamas pas psichoterapeutą. Vyrą  nuolat kamuoja mintys apie sudėtingą gyvenimą dangoraižiuose, jis svajoja pabėgti nuo kamuojančios vienatvės. Visai šalia, bet taip toli, gyvena nuo klaustrofobijos kenčianti jauna architektė Mariana (Pilar López de Ayala). Ši laiką leidžia projektuodama parduotuvių vitrinas. Šie žmonės – jauni ir patrauklūs, turi daug bendrų pomėgių, abu kiek neurotiški. Jie būtų puiki pora... jei tik susitiktų milžiniškose Buenos Airėse, kurios virsta dar didesnėmis, dėl sienų ir laidų gausos. Laidai, sienos, miesto architektūra, kompiuteriai, kitos komunikacijos priemonės, jų gausa, palieka pačio žmogaus gyvenimą tuščią, nors, ar neturėtų būti atvirkščiai?

Man be galo patiko viena filmo vieta, kai dingus elektrai, Martinas ir Mariana išėjo pirkti žvakių ir pirmą kartą susitiko. Kiekvienas grįžęs į savo butus skrūpulingai susidegiojo žvakes, bet vos tik tai padarė, šviesa atsirado, tik niekas nesidžiaugė- įrodymas, kaip pavargę mes esame nuo dabartinių savo gyvenimo sąlygų.

Buvo tikras malonumas stebėti Pilar'os bei Javier'o vaidybą, jie sukūrė puikius vaidmenis, neperdėta, natūrali tarsi per jų pačių patirtis perėjusi vaidyba praturtino vakarą.

Trumpai, „Sidewalls“ filmas apie vienišumą, atskirtis, motyvacijos stoką į kurią patys save įstūmėme, pamiršdami išėjimą. Bet išeiti norisi- čia ir iškyla ta didžioji šių laikų problema, kaip rasti išėjimą? Filmas duoda atsakymą- reikia imtis iniciatyvos ir pačiam iškirsti langą.