"Broliai Karamazovai"

Neseniai baigiau skaityti rusų klasiko Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ ir galiu pasakyti, kad įspūdį jis tikrai paliko. Sunku apie jį kalbėti, o ypač kalbėti trumpai, kai pats romanas tikrai nėra iš mažųjų savo apimtimi.

Geras romanas. Jame radau visko: intrigų, meilės, pavydo, rimtų rusiškų pokalbių apie būtį ir Dievą. Ir Dostojevskis nebūtų Dostojevskis jei į visą šią minčių, charakterių ir asmenybių kakofoniją nebūtų įpinta ir žmogžudystė.

Romanas pasakoja apie keturis brolius Dimitrijų, Ivaną, Aleksejų ir Pavlą. Tiesa, pradėti gal reikėtų net ne nuo jų, o nuo jų tėvo Fiodoro, kuris sugebėjo taip savo gyvenimėlį leisti, kad jo sūnus turėjo net tris motinas. Vaikus jis į pasaulį paleido, bet tėviškos pareigos taip ir neatliko. Pirmąjį sūnų lengva valia atidavė globoti savo, nuo jo pabėgusios, žmonos pusbroliui, o tas berniuką paliko pas kažkokias savo „tetas“.

Netruko tas Fiodoras apsivesti ir antrąjį kartą, bet jo žmonai neištvėrus, tiesiog po jos akimis vykstančių orgijų, ir pasimirus likę vaikai vėl buvo apleisti, kaip ir pirmasis. Greit juos pasiėmė mirusiosios geradarė generolienė ir išsivežė, tėvui neprieštaraujant. Pasilinksminimus mėgstantis vyras savo paskutinio, ketvirtojo vaiko, gimusio iš „Dievo kvailelės“, net nepripažino, išsisukinėdamas, kad niekada nepasinaudotų tokios būklės moterimi. Bet, kaip nekeista, prieš pat gimdymą ta „Dievo kvailelė“ ima ir prisistato pas jį į namus gimdyti, o pagimžiusi ten pat ir miršta, jos vaikas, tėvui neprieštaraujant, lieka globojamas Fiodoro tarnų.

Būtent tokia priešistore galintys pasipuikuoti suaugę sūnūs vieną dieną susirenka namuose. Visi jie turi paskatų nekęsti tėvo, visi turi nuoskaudų ir visai nenuostabu, kai vieną naktį tėvelis randamas nebegyvas. Kaip įprasta, žmogžudyste apkaltinamas tas, kuris daugiausia apie tai skalijo- Dimitrijus. Garsiai skelbęs, kad nekenčia tėvo ir kokią dieną gali ir nesusilaikyti, jis pasodinamas į teisiamųjų suolą, bet viskas yra kitaip, negu atrodo. Gerai sako, kad tyli kiaulė- gilią šaknį knisa...

Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių instinktus, kurie iškeliami jo kūriniuose. Tai kūrėjas, per paprastų žmonių nepaprastas istorijas, verčiantis mus pažinti pačius save.

„Broliai Karamazovai“ neša žinią apie tai, jog visi mes esame susieti vienas su kitu, kiekvienas dalinamės kits kito aistromis, kiekvienas mes kenčiame panašiai, tik skirtingai tai išreiškiame.

 Kiekvienas galime būti ir kaltas ir nekaltas. 

Šis žymus kūrinys susilaukė nemažai kino ekranizacijų. Viena iš žymesniųjų 1958 metų. Tad, jei knygos apimtys, jus gąsdina- galima rinktis šią alternatyvą. Bet reta knygos ekranizacija mūsų viduje įskelia lūži ar verčia diskutuoti, rimtai apmąstyti: gyvenimą, būtį, prioritetus, kaip tai daro pats kūrinys.