EDEN: Vladas Januševičius

Šiandien mano akiratyje nieko žymaus ar įdomaus, bent jau ne pasauliniu mastu.

Lygiai prieš metus iš šios, žmogiškiškosios, būties pasitraukė mano senelis. „Bočius“ ir šeimos Tėvas iš didžiosios raidės.

Nebuvo mano senelis nei žymus, nei didelių pasiekimų žmogus, bent jau ne taip, kaip mes šitai linkę suprasti šiais laikais. Bet mano atmintyje jis išliko kaip didžios pagarbos vertas žmogus. Žmogus apdovanotas turtinga siela, bet tokia jautria, kad aplinkybių veikiama ji taip ir neišsiskleidė tiek, kiek būtų galėjusi kitu laiku ir kitoje erdvėje.

Gimusio 1929 metais, kaip ir daugelio to meto žmonių, senelio gyvenimas nebuvo lengvas. Augęs neturtingoje, didelėje šeimoje, jis neturėjo daug galimybių nei mokslo siekti (baigė keturias klases), nei kuo daugiau domėtis apart to, kaip išgyventi. Jau nuo jaunystės dirbo ne tik tai ką galėjo ir norėjo- tuomet niekas tuo nesidomėjo,- bet viską kas pakliūdavo po ranka. Visai jaunas būdamas jis saugojo tuometinę Tarybinę Lietuvą nuo „partizanų“, kaip aš mėgstu sakyti, alkaniems žmoniems nesvarbu, kokia valdžia „gera“, svarbiausia, kad maisto burnoms būtų.

Vėliau senelis išvyko tarnauti Tarybinėje kariuomenėje, kur susilaukė pasisekimo, nes buvo darbštus ir veiklus. Ten dalyvaudavo ir įvairiose rengiamose varžybose, kadangi buvo, kaip pats bočius pasakojo, „bistrus“ bėgikas. Vienose iš tokių rungtynių, net buvo gavęs apdovanojimą- auksinį kišeninį laikrodį, tiesa neilgai juo pasidžiaugė, kadangi, grįžtant namo, traukinyje jam jį nukniaukė ir beliko tik diplomas. Būtų senelis ir toliau siekęs laurų, bet ruošiantis dar vienoms varžyboms kelią pakirto kojos trauma, todėl šią „karjerą“ teko nutraukti.

Po armijos, grįžus atgal į Darbėnus, bočiui reikėjo susirasti darbą, o neturint per didelio išsilavinimo, kaip suprantat, kelių, iš kurių būtų galima rinktis, nebuvo daug, todėl įsidarbinęs miško darbininku jis pradėjo, kaip vėliau pasirodė, savo gyvenimo karjerą.

Miške jis išdirbo visą savo gyvenimą, Dirbo Darbėnų bei Vaineikių miškuose; tapo eiguliu, ir šioje pareigybėje išdirbo iki pat pensijos.

Dirbo jis sunkiai ir sąžiningai. Sulaukęs 29-erių vedė mano močiutę, bet gyvenimas juodvėm nebuvo lengvas. Visgi, taupydamas, iš savo atlyginimo, senelis išgalėjo pastatyti šeimai namą šalia miško, kuriame aš dabar ir sėdžiu, rašydama šias eilutes.

Tačiau aš savo senelį ne taip prisimenu. Visa, ką čia iki šiol rašiau, tik nuotrupos iš paties senelio šnekų apie savo gyvenimą bei močiutės, giminių kalbų.

O aš senelį jau prisimenu kitokį. Prisimenu kaip darbštuolį, kuris vasaromis grįždamas iš darbo man parnešdavo duonos su lašinais ar šokoladuką ir sakydavo, jog tai kiškis po kelmu paliko savo pietus. Prisimenu kaip tėvą, kuriam iš paskos visą savo vaikystę prasekiojau ir kuriam niekada neįkyrėdavau. Kaip istorijų pasakotoją, kurias papasakodavo kol darbuodavomės pamiškėje: jis kapodavo malkas, o aš gražiai jas mesdavau į tvarkingą, kaip man atrodė, krūvelę. Prisimenu kaip dainininką ir šokėją: kaip pasisodinęs ant kelių dainuodavo man dainuškas apie tai, kaip mane turgui pirkęs; ir kaip šokdindavo sutikdamas iš mokyklos grįžtančią. Kaip mylintį šeimos žmogų, kuriam ši buvo gyvenimo tikslas. Kaip ypatingai dvasingą žmogų, kuris nesipuikuodavo, nesigirdavo, kurs nebuvo gal sėkmingiausias, laimingiausias ir mylimiausias žmogus, bet iš širdies norėjo, kad mes- jo šeima- tokie būtumėm.

Aš labai džiaugiuosi, kad man teko augti tokio žmogaus pašonėje, džiaugiuosi už vaikystę, kurią turėjau ir pamokas, kurias nebyliai iš jo gavau.

Pridedu keletą straipsnelių apie jį iš vietinių laikraščių. Kažkada vaikystėje radau juos besimėtančius palėpėje ir išsaugojau, tada, tiesa, supratau tik tiek, jog čia mano senelis, o ne patį tekstą. Straipsneliai gražūs, „tarybiniai“, bet mano senelis kaip tik ir buvo toks darbštuolis- jie neperdeda.

Ir kokie būtų prisiminimai be pluoštelio nuotraukų, kurių, deja, senelis neturėjo daug:

Prie savo tėviškės...

Su tarnybos draugais (iš kairės sėdi) ...

Kariuomenės gaisrininkas :DDD

Ligoninėje, tiesa, į ligonį nelabai panašu...

Gyvenimas juda priekin. Mano senelis čia jau tėvas (iš dešinės antras vyras). Beje, pirmoji iš kairės mano močiutė. Vaikas prie senelio- mano dėdė Ričiardas, o mergaitė, sėdinti mano prosenelei ant kelių (pačiame priekyje) mažoji mano mamytė...