Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!
Prisimenu, buvo piko metas. Mes važiavome ilga
miesto gatve ir pamatėme jį gulint. Gulėjo tiesiai ant perėjos, – kelio viduryje,
– balzganų drabužių, apsitrynusių dėl prabėgusio laiko ir besimainančio oro,
maišas. Iš pradžių tikrai pamaniau, kad maišas, kol nesupratau, jog žmogus. Jis
nejudėjo.
Šviesofore užsidegus žaliai
šviesai, automobiliai skubėdami pasispyrė priekin, apvažiuodami gulintį:
sudėtingi manevrai, kai tiek iš dešinės, tiek iš kairės, gali susidurti su kita
mašina, kitu, piktu ir skubančiu, vairuotoju. Bet niekas nesustojo. Niekas net
nemanė patraukti „kliūties“ iš kelio, galbūt taip išvengiant didesnės nelaimės.
Nė vienas iš tų prabangių BMW, Mercedes ar Wolkswagen, vairuotojų nesustojo
pažiūrėti, įsitikinti: galbūt, jie važiuoja pro mirusį žmogų; o gal, gulinčiajam
infarktas, insultas, epilepsijos priepuolis, - dar dievai žino kas, - gal jam
reikia skubios Tavo, kuris nesustojai, pagalbos.
Jau turėtų nebestebinti, bet
nesusilaikiau: vėl nustebino žmonių nejautrumas. Mechaniškumas. Smalsiai
nužvelgti gulintį laiko visiems užteko. Laiko užteko ir pasijuokti. Bet ne
sustoti.
Kur skubi žmogau? Taip, tu. Kas
jei kurį kartą pats gulėsi ant gatvės, kas jei ten gulės tavo sūnus, motina? Nejau
nenorėsi, kad tau ar jiems kas nors, susizgribęs, padėtų? Tikrai norėsi. Tad
kodėl nesustoji? Kur skubi, net tada, kai, galbūt, susidūrei akis į akį su
mirtimi, akis į akį su artimo nelaime? Kas gali būti svarbiau žmogui, už
pagalbą kitam žmogui? Bažnyčios sekmadieniais pripildytos, ir tai atsakymas
kodėl. Neitum ten, jei neturėtum ką išpažinti, jei nesijaustum nusidėjęs ir
susitepęs. Žmogau, tu, ne žmogus, jei gali brolį palikti niekieno valioj.
Ar tu turi vaikų? Ar taip
elgdamasis – nepadėdamas gulinčiam ir pakilt negalinčiam – apie juos pagalvoji?
Ar pagalvoji, kad jei nesustojai tu, tai reikiamu momentu, nesustos ir jie, –
netgi tau. Kratai galvą: neturi vaikų. Bet turi motiną, kuriai reikia žvelgti į
akis. Ar neiškils tau tas, gulinčiojo gatvėje ir tavo palikto, vaizdas žvelgiant
į savo vis silpstančią motiną? Ar negėda bus: juk ne to ji tave mokė, maitindama
iš savo rankų.
Tu nesustojai. Nesustojai prie
gulinčio žmogaus ir jo nepakėlei; nepaklausei ar jam nereikia pagalbos. Tau
liko nežinoma, jis gyvas, ar miręs, - galbūt, tavo stabtelėjimas ir pagalba
būtų jį išgelbėję. Išgelbėję jo gyvybę.
Nesakysiu tau, kaip ši istorija
baigėsi. Tegul lieka šitai gulėti ant tavo sąžinės. Tu niekada nesužinosi, kas nutiko tam žmogui; tam pasyviajam šios
istorijos herojui. Tu niekada nesužinosi. Nes nesustojai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą