Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas"

Taigi lapkritį užbaigiu su Jaroslavo Melniko neseniai pasirodžiusia knyga „Maša, arba postfašizmas“. Ant knygos nugarėlės puikuojasi nemažai komentarų ir pagyrų rašytojui ir, turiu pasakyti, - jie visi tiesa. Taip, Jaroslavas Melnikas tikrai tas rašytojas, kuris į mūsų, sakykime, kiek vienatonišką, išklerusį ir nuo grynos realybės (santvarkos) nesugebantį pabėgti, atsiskirti, literatūros pasaulį sugeba įnešti kažką, kas pakvimpa tikru ir grynu nepriklausomumo oru. Tai fantazijos pilna proza, bet tokios fantazijos, kuri yra visiškai mūsų, kuri atliepia ir iškelia kiekvieną žmogišką jausmą; tai per ją mes gauname šansą pasiekti tai, ką skubėdami realybėje pražiopsome, apie ką net nesusimąstome.

„Maša, arba postfašizmas“ – knyga bomba. Sakau visiškai rimtu veidu - tai neabejotinai geriausia, kas man pateko į rankas šiais skaitymo metais. Ir neabejotinai blogiausia, - nes kad ir kaip baisu buvo skaityti šį tekstą, tiesiog neįmanoma užduotis buvo ir nuo jo atsitraukti.

Kaip knygos įžangoje sako pats autorius, „Maša, arba postfašizmas“ yra knyga apie meilę. Apie meilę žmogui. Žmogui, kuris yra „žemesnės“ rasės už tave; tokiam, kurį laikai gyvuliu, kurį verti dirbti ir net nesusimastai, kad išnaudoji sau lygų žmogų – juk tai gyvulys. Tačiau kas atsitinka, kai tu suabejoji pasaulio, kuriame gyveni tiesa? Kas atsitinka, kai buvęs aklas, staiga praregi?

Knyga mus nukelia į ketvirto tūkstantmečio pabaiga, kai pasaulis gyvena po humanistiškojo Reicho sparnu: žmonės gyvena pasiturinčiai, dirba savo malonumui ir niekas neišnaudoja žmonių. O žmonių neišnaudojama todėl, kad kažkuriuo ateities periodu naciai pavertė dalį žmonių gyvuliais ir jie prarado savo žmogiškumą, neteko to, kas daro žmogų žmogumi. Jie tapo gyvuliais, kurie nekalba ir nepuoselėja jokių žmogiškųjų jausmų. Žmonės juos melžia kaip karves, pjauna – kaip kaiules, o jų mėsą valgo su malonumu, net nesusimąstydami.

Tačiau vienądien ši postfašistinė santvarka gauna smūgį, kai žmoniems yra pakišama „idee fixe“. O kas, jei šie „gyvuliai“ nėra gyvuliai? Kas jei mes juos tokiais paverčiame, laikydami tvartuose ir sudarydami sąlygas pasireikšti tik jų gyvuliškumui? Kas jei iki šiol buvo valgyti žmonės?

Knyga yra parašyta pirmuoju asmeniu. Istoriją mums pasakoja Reicho gyventojas, žurnalistas, kurio  viduje vyksta praregėjimo procesas – jis pradeda suprasti, kad jo, kaip „gyvulys“ laikoma, Maša taip pat yra žmogus, tik iki šiol laikytas tvarte. Kartas nuo karto tarp pasakotojo skyrių įsiterpia ištraukos ir straipsniai iš laikraščių: „Reicho balso“ bei idee fixe palaikančio „Tiesos paieškos“. Sakyčiau labai sėkminga idėja ir pasirinkimas knygos turinį pateikti būtent taip, kaip padarė J. Melnikas. Asmeninė istorija leidžia skaitytojui įkristi į knygos puslapius, į autoriaus sukurtą pasaulį, ir užsikabinti; sekdami ją mes puikiai perprantame, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė knygos veikėjas, ir kokius sudėtingus jausmus jis išgyvena. Na, o pateikiami straipsniai iš laikraščių padeda svarstyti apie autoriaus iškeltą pasaulio problematiką iš paukščio skrydžio, jie įtikina ir leidžia pajusti, – tikrai pajusti, patikėti, – jog problema liečia ne tik vieną asmenį, bet visą pasaulio rutulį.

Knyga man sukėlė daug minčių. Originali fašizmo, ir to, į ką šis gali (iš)virsti, interpretacija. Įdomios mintys apie žmonės: vienus paverstus gyvuliais, kitus manančius, kad pirmieji tikrai yra gyvuliai (ne paversti jais). Daug susimąsčiau ne tik apie istorinę pusę, bet ir apie dabartį, ateitį, kuri mūsų laukia. Ir pradėjau tirpti, supratusi kiek daug teisybės, knyga mums pasakė Melnikas. Tarsi pats tikriausias futuristas jis atskleidė tai, į ką ateityje galėtų išvirsti civilizacija, kas jai gręsia kiekvieną gyvavimo akimirką; kūrinys - tai tikras perspėjimas.

Riba tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo yra be galo trapi ir dviveidiška. Mūsų, žmonių, sąmonė nėra pilnai sąmoninga, kasdien mes turime ją saugoti nuo užmigimo, nuo nebematymo, nuo nebejudėjimo. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pajusti, kad ji silpsta ir kad leidžiame – didžiąja dalimi dėl teikiamo komforto – ją valdyti praėjusiųjų kartų sąmonei, jos suformuotai tradicijai, net nesusimąstydami, ar tai teisinga, ar tai iš tiesų TEISINGA.

„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai kitokią ir nebūtą) civilizaciją, ir būdų, panaudotų toms mintims iškelti. Jums nereikės pajusti skausmo dėl skerdžiamo žmogaus ir skerdžiamo žmogaus skausmo, kai peilis nepataiko. Nereikės gyventi pasimetime, supratus, kad visa, kuo tikėjai, ir ką laikei tiesa, gali griūti. Jūs galėsite negalvoti, apie tai, ką rasite knygoje, nes, apskritai paėmus, didžioji dalis Lietuvos baisiai nemėgsta šio – galvojimo – proceso. Galėsite toliau neabejoti tradicijomis ir tuo, ką mums palieka senoliai vien todėl, nes tai užtikrina komfortišką būvį ir nereikia galvoti apie teisybę; juk dėl patogumu žmogus dažnai ryžtasi, prieš šią Teisybę, net kovoti.

Lenkiu galvą Melnikui, ir palieku Jus su trumpute ištrauka iš „Mašos“:

„Gulėjau Mašai ant kelių. Kad būtų patogiau, ji prilaikė mano galvą. Kai ėmiausi antros krūties, Maša pradėjo man glostyti plaukus. Akimirką pasirodė, kad einu iš proto. Tarsi ji būtų ne gyvūnas, o moteris.

Lioviausi žysti ir žvilgtelėjau į ją. Maša laukiamai ir klausiamai žiūrėjo į mane. Iš viršaus žemyn.

- Maša...- ištariau.

Velnias, aš varžiausi. Gyvulio. Jaučiausi mažas, kone jo valdžioje...“