Jodi Picoult "Namų taisyklės"

Pas mane vėl atrieda dar viena perskaityta Jodi Picoult knyga „Namų taisyklės“ (Alma littera, 2011) . Žiemą perskaityta knyga apie eugenikos projekto vykdymą Amerikoje „Iš antro žvilgsnio“, dar nėra man išbildėjusi iš galvos (kaip neišbildi nė viena šios autorės papasakota istorija). Savo knygose Picoult iškelia mūsų visuomenėje dažnai prieštaringomis laikomas temas, sudėtingas, kuriose nėra nei baltos, nei juodos pusių, kuriose dažnai negalime kliautis sausais įstatymais ar tuo, ko buvome mokami ir kuo mus tikina visuomenė, kurioje gyvename.

Būtent tokia knyga yra ir „Namų taisyklės“. Tai knyga apie Aspergerio sindromą turintį vaiką – aštuoniolikmetį Džeikobą Hantą, kuris yra apkaltinamas pirmojo laipsnio žmogžudyste už savo socialinių įgūdžių mokytojos nužudymą.

Bet tai tik sausas sakinys apie knygos turinį, kuris nieko nepasako, tik tai, kad mes vėl galime tikėtis būti įtraukti į teismo procesą, kuris pareikalaus tiek tolerancijos, kiek galima išpešti iš konstitucijos teisių; jis pareikalaus išskirtinio svarstymo, kas yra Aspergerio sindromas ir kaip teisti jį turintį vaiką: laikyti jį pakaltinamu ar psichiniu ligoniu, kuris nesuvokia ką daro, nes nesupranta pagal kokias taisykles ir modelius gyvena normalūs žmonės?

Džeikobas – ar bet kuris Aspergerio sindromą turintis žmogus – gyvena mūsų „normaliųjų“ pasaulyje, bet jis gyvena ne kartu su mumis, o šalai mūsų. Jis nėra empatiškas, nesuvokia mūsų kūno kalbos, visa, kas jam sakoma, jis supranta pažodžui, todėl socializuotis tokiems žmoniems yra be galo sunku. Kad nuo pasaulio choso jų neištiktų isterijos priepoliai, jie susikuria savą tvarką, savą rutiną ir laikosi savų taisyklių – taip pasijausdami saugūs. Tą patį daro ir knygos personažas Džeikobas, bet, kai jis yra apkaltinamas savo draugės nužudymu, jo aiškią struktūrą turintis pasaulėlis ima aižėti ir Picoult labai tiesiai atskleidžia abi puses: ir tai, kaip į tai reaguoja vaikinas ir tai, kokie kartais galime būti nejautrūs mes, kai susiduriame su nepanašiu į save.

Jodi Picoult rašydama šį romaną vėl naudoja savo pamėgtąją techniką: kiekvienas kūrinio personažas kalba savo vardu, todėl prieš mūsų akis ne tik aiškiai atsiskleidžia Džeikobo vidinis pasaulis (kurio, deja, jis neišreiškia mūsuose), bet mes išgirstame ir jo motiną Emą, penkiolikmetį Džeikobo brolį Teo, detektyvą Ričą, jauną ir vos pradėjusį praktikuoti advokatą Oliverį. Visų jų istorijos ir mintys mums padeda susidėlioti nevienareikšmį vaizdą, kadangi kiekvienas iš šių veikėj stovi ant skirtingų pakopų.

Atvirai pasakius, šioje knygoje mane ne tiek sužavėjo Džeikobo pasakojimai, kiek jo brolio Teo mintys. Jei skaitėte „Mano sesers globėją“, tai suprasite apie ką kalbu, nes ten mes susiduriame su Džesiu: problematišku ir jautriu vaiku, kuris skaudžiai išgyvena tai, kas vyksta jų šeimoje. Lygiai toks pat yra ir Teo: jį augina vieniša motina, kuri visą savo dėmesį, laiką ir pinigus atiduoda besirūpindama Džeikobu, todėl nieko keista, kad antrasis sūnus lieka pražiopsotas ir jaučiasi vienišas. Nieko keista, kad jis įsilaužinėja į kitų žmonių namus, vaikšto po juos ir bando įsivaizduoti koks jausmas būtų gyventi normalioje šeimoje, kur jis neturėtų brolio autisto.

Knygoje tiek Emos, tiek Teo paveikslais puikiai atskleista, kad jų gyvenimas yra velnioniškai priklausomas nuo Aspergio sindromą turinčio Džeikobo: negalima pažeisti namų taisyklių, kiekvieną savaitės dieną reikia valgyti tam tikros spalvos maistą (nori ar nenori), reikia pasirūpinti, kad Džeikobas patirtų kuo mažiau įniršio priepolių, o tai reiškia – visuomet laikytis suplanuoto grafiko ir iš anksto pranešti apie jo pasikeitimus.

Jodi Picoult kaip rašytoja man patinka dėl to, kad ji ne tik moka papasakoti intriguojančią istoriją, bet, taip pat, iš jos knygų galima sužinoti labai daug informacijos, juk kas bėgtų ne iš šio nei iš to domėtis Aspergerio sindromu, jei tai nebūtų būtina? „Namų taisykles“ pavadinčiau puikiu kompromisu tarp grožinės ir negrožinės literatūros, nes skaitydami šį romaną mes gauname nemažai bazinių žinių apie Aspergerio sindromą ir ką reiškia gyventi šalia jį turinčio žmogaus; mes sužinome kaip šie žmonės suvokia pasaulį ir pradedame suprasti ko šie žmonės negali suprasti. O svarbiausia – esame mokomi tolerancijos, gerbiant kitą žmogų; mokomi ne tik mes, bet ir tie, kurie turi Aspergerio sindromą.

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man reikėjo pertraukos nuo šios autorės kūrybos, tai dabar galiu teigti, kad pas mane ji vėl ant bangos.

Taigi visiems, kuriuos domina, ar Džeikobas galėjo nužudyti savo socialinių įgūdžių mokytoją, arba tiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos ir detektyvai, patariu šią knygą paimti į rankas. Lietuvoje apie Aspergerį kalbama gan mažai, todėl patarčiau knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nepavyko suprasti šios diagnozės tinkamai ir kaip ji veikia, - tada ši knyga kaip tik Jums.

Na o dabar noriu palikti su Džeikobo mintimis apie priepuolius, kuriuos jam tenka įveikti ir pasaulį, iš kurio tenka sugrįžti:

„Štai kur aš einu, kai išeinu:

Tai kambarys be langų ir be durų, su sienomis, kurios tokios plonos, kad viską matyčiau ir girdėčiau, bet tokios storos, kad nepralaužčiau.

Aš ten, bet ne ten.

Aš daužausi, kad mane išleistų, bet niekas negirdi.

Štai kur išeinu, kai išeinu:

Į šalį, kurioje visų veidai kitokie negu mano, o kalba yra nekalbėjimas, o kvėpuojame triukšmu. Aš elgiuosi taip, kaip ten įprasta; aš mėginu bendrauti, bet niekas nesiteikė man pasakyti, kad tie žmonės negirdi.

Štai kur einu, kai išeinu:

Į visiškai, neapsakomai oranžinę vietą.

Štai kur einu, kai išeinu:

Į vietą, kurioje mano kūnas virsta pianinu vien juodais klavišais – vien juodais, nors visi žino, kad reikia ir baltų, jei nori paskambinti melodiją, kurios žmonėms malonu klausytis.

Štai kodėl aš grįžtu:

    Ieškoti baltų klavišų."