2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Daniel Glattauer "Leo ir Emi"


   

Šiandien ant širdies yra užėjęs kažkoks smagumas (vaje vaje, ar tik nebus prieš bloga?). Visą rytą, nuo pat ankstumos, sėdžiu ir n-tąjį kartą skaitau Daniel Glattauer knygas apie Leo ir Emi: „Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys“ bei „Leo ir Emi. Septintoji banga“. Abi šias knygas 2010-aisiais išleido leidykla Alma littera ir aš, Dieve, kaip jai dėkinga.
Prieš šioms knygoms pasirodant, prisimenu, kaip tada, dar paauglė, sėdėjau atsivertusi Almos literos anonsų skyrelį ir laukiau nesulaukiau, kol jos persikels į naujienas. Nujaučiau (o dėl knygų retai apsirinku), kad jos bus geros. Dar mano gimtadienis nebuvo įpusėjęs, o mama su tėvu jau buvo nutemti į knygyną ir tarp visų tądien susigriebtų knygų klėbių buvo ir šios.
Visgi, kaip man visada nutinka su geromis knygomis, užgaišau, kol paėmiau jas į rankas, bet kai jau paėmiau, tai tikrai! Kadangi tuomet kai jas išleido buvau vienuoliktokė, šias knygas nesusilaikiusi sukrimtau mokykloje užsirakinusi tuščiame mamos kabinete (ah, sentimentai geriems laikams, kai pomėgiam buvo tonos laiko – gaila, supratimas apie tai ateina pavėluotai), tik apmaudu, kad skaitymai tęsėsi tiek trumpai.
Prieš pradedant plačiau apie šią knygą, turiu pasakyti, kad jau nuo mažens, mano požiūris į romantiką formavosi gan keistai ir, sakyčiau, didžiausią įtaką jam padarė ilgiausiai kine besitęsianti meilės istorijos triada: „Before Sunrise“, „Before Sunset“ ir „Before Midnight“.
Noriu pasakyti, kad tuomet, kai startavo „Before Sunrise“, visiems tai turėjo būti didelis eksperimentas ir avantiūra: ėj, juk šiame filme nėra jokio veiksmo, kas čia? – norit pasakyti, kad tie žmonės daugiau nieko neveiks tik kalbės??? Bet pažiūrėkim į šią meilės pašnekesių sagą dabar – ji jau tapo romantikos klasika. Kažko panašaus, norėčiau tikėtis ir Leo bei Emi.
Žinau, kad užsimindama apie „Before Sunrise“ ir kitus „before“, tarsi bandau pateisinti savo kone galvoje netelpantį susižavėjimą Leo ir Emi knygomis, bet patikėkit, šitai turi prasmę! Nes mano galvoje tiek minėti filmai, tiek šios knygos slenka paralele linija – jie panašūs vienu ir tuo pačiu: dialogu. Tik filmuose šie buvo tiesioginiai – žmogus mato žmogų, skaito jį čia ir dabar, o knygose atsiranda kai kas naujo ir šiuolaikiško – elektroniniai laiškai.
Dabar, po ilgos įžangos, trumpai apie knygos turinį: vieną dieną Emi Rotner nusprendžia atsisakyti „Like“ žurnalo prenumeratos, bet jos laiškas atsitiktinai pakliūva ne į redakciją, o Leo Leikei, ši klaida pasikartoja dar keletą kartų, kol pradėję šnekėtis virtualioje erdvėje šie žmonės nebegali sustoti. Užsikrėtę pokalbiu, smalsaudami ir vis kurstydami tą smalsumą, tiek Emi tiek Leo pradeda vis labiau atvirauti, o jų lengvi pokalbiai elektroninėje erdvėje darosi vis sudėtingesni, kol istorija ne kartą pasisuka visiškai netikėta linkme pučiant šiauriniam vėjui bei laukiant septintosios bangos.
Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus trūkumu ar charakterio stoka ši knyga ir jos herojai tikrai nepasižymi. Glattauer pavyko suregzti tokius vizualius herojus, kad skaitant net atrodo, jog tu juos pažįsti – tai tikrai vienas iš tavo draugų. Herojų dialogai vystosi natūraliai, o šarmas, kurį jie skleidžia, nenuneigiamas. Man be galo patiko šios knygos dialogai! Sąmojis, humoras, įžvalga – tinkamiausi žodžiai apibūdinti Glattauer darbą prie jų.
Kaip ir sakiau, šiandien n-tąjį kartą skaitinėju šias knygas ir galvoju, ar kada nors jos nustos man kelti šypseną ir nuotaiką? Jei taip nutiktų, tada žinočiau, kad su manimi tikrai kažkas negerai.
Daniel Glattauer parašė puikias knygas apie mažą atsitiktinumą tarp dviejų, kuris virsta dideliu netikėtumu. Šis netikėtumas puikiai tinka, kai norisi ko nors prikaustančio, smagaus, linksmo, lengvo ir galvoto. Gal Leo ir Emi jums nepasirodys romantiškiausia istorija, tačiau savo originalumu ji taiko tiesiai į dešimtuką.
Šiandien palieku Jus su žaviosios Emi samprotavimais:

Po penkių minučių
AW:
Mano klausimas, Emi: „Ar vėl tą patį padarytum?“

Po penkiolikos minučių
Re:
Labai gudriai sugalvojai, Leo. „Tą patį“ turiu pati sugalvoti, ir vargas man, jeigu sugalvosiu neteisingai. Tada „tas pats“ amžiams prikibs prie manęs, nors tai tu paklausei apie „tą patį“. Jeigu būtum ne Leo, o kitas vyras, tada man būtų aišku, kad „tas pats“ gali reikšti tik seksą. Mūsų atveju – mano apsilankymą pas tave, mano nusivylimą, įniršį ir iš to išplaukiantį „tą patį“. Jeigu šitą „tą patį“ turėjai galvoje, tuomet mano atsakymas būtų „ne“. Ne, aš to nepadaryčiau! Ir labai norėčiau būti niekada nepadariusi.
Bet kadangi tu esi Leo Leikė, tai sakydamas „tą patį“, žinoma, turi galvoje ne seksą, o kažką kita – didesnį, prakilnesnį, vertingesnį. Jeigu aš neklystu „tas pats“ turėtų būti mūsų susirašinėjimas. Tu klausi: „Ar vėl tą patį padarytum?“ Ar vėl man atrašytum? Ar antrąkart su tokiu užsidegimu ir tokiomis emocinėmis pastangomis leistumeisi bendrauti? Ar padarytum „tą patį“, nors žinotum, kaip viskas baigsis?
Taip, Leo. Dar daugiau: TAIP! Visais atvejais padaryčiau tą patį.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą