2013 m. balandžio 23 d., antradienis

Jurginės. Saugome senolių paveldą?


Vaizdas:St George by Raphael.jpg

Na, tai kaip atšventėte Jurgines?
Dabar jau tik nedažnas senolis beprisimena kokiais ritualais bei apeigomis jos būdavo minimos ir nepasidomėję vargu ar pasakytume kam lietuviai skiria šią šventę ir kodėl. Vėlyvojoje tradicijoje Jurginių šventė yra susieta su gyvulių išganymu į laukus, bet galima numatyti ir spėti, jog netolimoje praeityje šventė būdavo švenčiama kaip pavasario atėjimo, pirmojo arimo, pavasarinių lauko darbų pradėjimo šventė. Šaltinuose dažnai galime užtikti minimą Jorės vardą, kuriuo lietuviai vadino pavasario perkūną, budinantį gamtos jėgas. Šiam jie ir skirdavo Jorės arba kitaip vadintą Pergubrio šventę, kuri būdavo švenčiama sniegui nutirpus.
Kadangi tikėta, jog Jorė prikelia gamtą, atgaivina žemę, augmeniją bei globoja gyvulius tai šventės metu ir aukota pavasariniam perkūnui – Pergubriu vadintam. Per šią šventė buvo išmarginami ir kiaušinai – Jurgučiai. Šie apeigose turi maginės reikšmės, o raudonas Jurgutis visada paliekamas ant akmens Pergubriui.
Krikščioniškoje kultūroje Jurginės buvo sutapatintos su Šv. Jurgiu ir taip į ją įsiliejo ritualai atliekami su gyvuliais.
Šiandien pasitaikė puiki proga pabuvoti Raudėnuose, kuriuose jau 13-ąjį (neoficialiai 14-tąjį) kartą buvo rengiama Jurginių šventė. Šioje šventėje atkuriami buvę mūsuose paplitę papročiai: gyvulių išvarymas į ganyklas, jų šventinimas, laukų apėjimas su vaišėmis – Jurginių duona bei alumi, o vėliau šių paaukojimas, Jurginių duoną (su kiaušiniu viduje) užkasant į dirvą ir tą vietą palaistant alumi.
Įprasta, kad ši šventė vysta vienos Raudėnų mokytojos sodyboje, bet šįmet šventė dėl neišsivadėjusios iš dirvos drėgmės buvo perkelta į mokyklos kiemą, paverčiant šventę ne tiek papročių atkūrimu, kiek jų interpretacija. Trūko ir vienos pagrindinių Jurginių dalyvės – karvės. Jos vieton teko laiminti ožką. Kad ir kaip bebūtų, nekreipiant per didelio dėmesio į aplinkybes ir modernėjančios būties padarinius (niekas nebeaugina karvių?), buvo padaryta visa, kas ir turėjo būti padaryta ir svarbiausia – vaikai bent maža kruopele prisilietė prie saugomos etnokultūros.
Nors šventė joje buvusiąjam ankstesniaisiais metais ir galėjo pasirodyti ne iš geriausių, tačiau visa kompensavo prieš šventę miestelio seniūnijoje surengta konferencija „Tarmė - nūdienos žmogaus gyvenime", kurioje galėjome išgirsti Irenos Seliukaitės, LR Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėjos, prof. Liberto Klimkos, doc. Juozo Pabrėžos, Zitos Bezarienės, Raudėnų mokyklos direktorės pasakytus pranešimus apie tarmes ir jų vietą XXI amžiaus žmogaus būtyje.
Tikrai nesigailiu, kad važiavau į šią šventę, matyti gyvai atliekant, išlaikant mūsų senolių subrandintus papročius yra įdomu, tačiau būtų dar įdomiau, jei į visus šiuos ritualus mes nebežiūrėtumėme kaip į pramogą ar archaizmą, kuris mums nebebūdingas, o skatintume jaunąją kartą priimti tai kaip palikimą, kurį reikia saugoti. O kaip kitaip saugosi tradiciją, jei ši nebus tęsiama. Džiugu, kad Raudėnai savuose atgaivino Jurginių šventę, kad neleido jai virsti vien tik teoriniu aprašymu, kurį baisiai neįdomu skaityti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą