Bukowski. Sekmadienis. Pragaras skirtas vienišiams?

Šiandien noriu nukeliauti į Ameriką. Žinau, no way man, bet juk svajoti neuždraus net eižėjanti valstybė. Kadangi tikrasis būdas apsilankyti Amerikoje nėra realus (bent jau kol gyvenu dorai), joje šiuokar apsilankau skaitydama žymaus, jau legenda šiai šaliai tapusio, Charles Bukowski (1920-1994) kūrybą. Savo laiku autoriaus kūriniai praėjo nepripažinimo ir atmetimo liūną, pats jis laikas nuo laiko skendo alkoholio liūnuose bei moterų taifūnuose, pažinojo žemiausias vietas, o prisiminimus apie visą tai amžino savo raštų puslapiuose. Times rašytoją yra apibūdinęs kaip „žemojo Amerikos gyvenimo laureatą“ ir, mano manymu, tai gana taikliai parinkta frazė, atspindinti rašytojo gyvenimo peripetijas, kuriose intelektualusis ir žemesnieji pradai sudarė keistą jungtį.

Mano akiratyje šįkart keletas Bukowski‘o eilėraščių iš knygos „Pragaras skirtas vienišiams“, kurią lietuviškai išleido „Kitos Knygos“, jei neklystu, 2007-aisiais.

Trys eilėraščiai „sekmadieniaujant“ man kaži ko be galo artimi. Bukowski‘o eilės pasižymi tokiu nenudailintu sąžiningumu, kad vien dėl to jam spaudžiu ranką. Rašydamas jis neperdeda ir nežaidžia skambiomis ir šlykčiomis frazėmis vien dėl to, kad pažaistų, vien norėdamas išprovokuoti ar iškviesti visuomenę į beprasmį konfliktą. O, visgi, kerta giliai ir taikliai.

Linkėdama turtingos savaitės pabaigos, siūlau paskaityti „Apsigavimą“, „Keista“ bei „Gretimas kambarys“, kuris pastaruoju metu labai taikliai atspindi mano tiek vidinę tiek išorinę būsenas (pragaras skirtas tik vienišiams?).

Gero beprasidedančio sekmadienio vakaro.

Apsigavimas

kartu gyvenam jau 3 ar
4 metus. už ją esu 23 metais
vyresnis.

ji pasikviečia mane į tualetą ir rodo:
„pažiūrėk. pažiūrėk, kas čia daros.
tu ir vėl prisisiojai ant grindų!“

„na jau, liaukis...“

„pripažink! tu tai padarei...!“

po kurio laiko ji atkiša man
paklodę: „pažiūrėk, matai tą juodą
dėmę? kaip tik šitoj vietoj tu ką tik
sėdėjai. juk tai šūdas! tu ką, užpakalio
nesišluostai?“

„joo...“

„tikrai neatrodo, kad šluostytumeis...“

kai vairuoju automobilį ji dažnai sušunka:
„ką darai! ir vėl pasukai ne į tą pusę!
nenoriu tau nieko sakyti, nes žinau, kaip
tave tai liūdina... tačiau ką tik
važiavai antra pavara, o reikėjo –
pirma! juk tai kenkia mašinai!“

kai vonioje skutuosi arba šiaip
tyrinėju savo veidą, ji ateina, pačiumpa
dezodorantą, pradeda juo trinti mano rankas,
sėdmenis, krūtinę.

„juk norime, kad kvepėtum... pameni,
mačiau, kaip lovoje iš užpakalio tau ritosi
žemės riešutai? kas tai per pokštai?“

„na, bet juk jau viską paaiškinau...“

„ne, ne, brangusis, riešutėliai byrėjo
tau tiesiai iš subinės! ir kaip gi tau pavyksta
subinę paverst riešutmedžiu?“

„nemanau, kad pavyksta...“

„kodėl muilo nepadedi atgal į
muilinę?“

„gerai jau...“

*

kai pirmą kartą ją pamačiau, ji pasakė:
„tu mano legenda!“

bet, kaip jau minėjau, tai buvo prieš
3 ar 4 metus.
visąlaik jai sakydavau:
„aš – ne legenda“.

na, bet dabar viskas stojo į vietas.

keista

keista, kai miršta žymūs žmonės.
ir net nesvarbu, ar jie buvo šaunuoliai, ar
nevidonai.
keista, kai miršta žymūs žmonės
ir nesvarbu, ar mes juos mėgom, ar ne,
jie tarsi seni pastatai, kasdien matomos gatvės,
daiktai ir vietos, prie kurių esame įpratę,
kurias priimame vien todėl, kad jos
tiesiog yra.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasijunti tarsi mirus tėvui, o gal
katei ar šuniui.
keista, kai žymius žmones nužudo
ar, kai nusižudo jie patys.
su žymiais žmonėmis bėda ta, kad juos
reikia kažkuo pakeisti, o jų kažkuo pakeisti
iš tiesų nėra įmanoma, ir tai kelia nepaprastą
sielvartą.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasikeičia šaligatviai, pasikeičia mūsų
vaikai ir mūsų meilužės,
mūsų užuolaidos ir mūsų automobiliai.
keista, kai miršta žymūs žmonės:

mes susirūpiname.

gretimas kambarys

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas glaudžia prie sienos ausį.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam įdomu, ką čia darai
be jo.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam neramu, kad vienumoje jautiesi geriau.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas mano, jog mąstai apie kažką kita
arba, kad tau niekas nerūpi
išskyrus patį save, sėdintį šitam kambary.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas tau rūpi kur kas mažiau, nei
kadaise.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas supyksta, jei kas iškrenta tau iš rankų,
arba susierzina, išgirdęs tavo kosulį.

gretimame kambary visad kažkas apsimeta,
jog skaito knygą.

gretimame kambary visad yra kas nors,
kas valandų valandas kalbasi telefonu.

gretimame kambary visad yra kažkas,
bet nelabai gali prisiminti, kas jis
ir labai nustembi išgirdęs žingsnius
iš kambario į tualetą ar kokį kitą garsą.

nors gal gretimame kambary ir nebūtinai visad
yra kažkas, juk
kartais gretimo kambario paprasčiausiai nėra.
o jei taip,
tai kartais čia ir iš viso nieko
nėra.