Hermann Melville "Mobi Dikas"

Štai įveiktas dar vienas amžinosios klasikos kūrinys, kurio skaitymą vis atidėliodavau, bet atsirado reikalas ir, taip sakant, niekur jau nedingsi. Hermann‘o Melville‘io „Mobį Diką“ teko suryti greitai, ne taip kaip norėčiau „tikrame“ gyvenime, bet ką padarysi.

Žymiausiame Melville‘o kūrinyje sutinkame pakvaišusį Ahabą, „Pekodo“, banginių medžioklės laivo kapitoną, kadais sužalotą Baltojo Banginio Mobi Diko ir trokštančio šiam atkeršyti, jį įveikti mirties ir gyvybės kovoje. Surinkęs įgulą laivas palieka Nantateką trejiems ilgiems banginių medžioklės metams, per kuriuos vyrai matys tik atvirą jūrą, susidurs tik su keliais laivais ir dėl pelno medžios banginius. Tačiau taip neatrodo „Pekodo“ kapitonui, kurio pagrindinis šios kelionės tikslas – atkeršyti banginiui. Savo keršto troškiu jis pasidalina ir su visa įgula, liepdamas šiai prisiekti ištikimybę medžiojant. Taip ši įvairialypė įgula, multikurtūrinė Amerika laive, su savais tikėjimais, sava santvarka ir nuosavu tironu – Ahabu, pradeda savają kelionę.

Pasakojime susilieja žanrų įvairovė, jis sinkretiškas savo struktūra, Melville‘is jame, laužydamas visas to meto taisykles, kuria epochėją pilną dokumentinių esė apie banginių medžioklę, nuotykių pilną romaną, įterpdamas į jį žavėjusio Šekspyro dramos elementų, o tuo pačiu „Mobis Dikas“ iškyla ir kaip gilus filosofinis kūrinį pilnas alegorijų bei simbolių iš Biblijos bei kitų šalių mitologijų. Ahbo personaže ryškūs trijų Biblijinių personažų jungtis – karaliaus Ahabo, Jonos bei Ijobo. Pirmasis puola Siriją tris kartus, kaip Ahabas Banginį, ir paskutinį kart žūsta. Antrasis, Jona, atsiskleidžia biblijinio ir romantiškojo personažo kontrastą: Joana bėga nuo dievo rūstybės, o praryta bangžuvio meldžia pasigailėjimo, Ahabas priešingai, meta iššūkį aukščiausiai jėgai ir persekioja banginį, kovoja su blogiu net suvokdamas savo neišvengiamą žūtį. Na, o trečiojo – Ijobo – ir Ahabo panašumas pasireiškia abejonėmis, dvasiniu susiskaldymu. Kaip luošas Ijobas abejoja Dievo galybe, teisingumu, taip Ahabas viduje ginčijasi su gamta ir Dievu. Ahabą galime sulyginti ir su Prometėjumi: jis stipriai mitologizuojamas suteikiant jam dievybės bruožų pasitelkus ugnies įvaizdžius. Net pats Ahabas nesidrovi ir save prilygina gamtos jėgoms, vadindamas save Griausmu.

Ir Ahabas tėra viena, įvairialypės įgulos dalis. Kur dar laukinių, Kvikego, Teštigos, Degu, Pipo, paveiktų civilizacijos portretai, masių žmogaus Stabo linksmybės ir valgomi banginių bifšteksai, jau neminint Starbako dievobaimingumo ir, gaila, negalėjimo pasipriešinti lemčiai, kuri įtraukė jį į savo nagus netikėtai ir negrįžtamai, kaip ir visą kitą laivo įgulą, palikdama tik vieną išsigelbėjusį - pasakotoją Izmaelį. Kad šis, kaip ir biblijos Izmaelis, apskelbtų įvykusią Ahabo, sukilusio prieš Dievą ir žmones, baigties istoriją. 

„Mobi Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines problemas (tam nereikia nė vargingų Paryžiaus Hugo naudotų gatvių): užčiuopiama rasinė nelygybė, neigiama civilizacijos, kapitalizmo įtaka, materialėjančio pasaulio tuštumas.

Gaila, kad šio kūrinio vertės nesuvokė to meto visuomenė ir Melville‘is turėjo dienas baigti kaip muitinės inspektorius ir visų pamirštas rašytojas, kuris, visgi, išsaugojo, kaip daugelis jo sukurtų personažų, dvasios nenugalimumą ir didžiai pripažino: „ O man, nors ir parašiau šio šimtmečio evangeliją, teks mirti atmatų griovyje“.

Tikrai siūlau paimti knygą į rankas, priverstinai ar ne, bet ji verta perskaitymo.