2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"



Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?
Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man ši knyga buvo apie tai.
Vienturčius Hadžime ir Šimomoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta – pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje. Gaivinant šalį demografiškai, tuometinėms šeimoms buvo įprasta auginti du ar net tris vaikus, tad, galima sakyti, Hadžime ir Šimomotai nepasisekė – jie gimė ne tuo laiku ir liko nesuprasti.

„ – Klausyk – pasakė – kaip manai, ar tiesa, kad vieną vaiką teturintys tėvai nekaip sutaria? <...>
- Iš kur tai ištraukei?
- Man kažkas pasakė. Labai seniai. Kad tėvai blogai sutaria ir todėl turi tik vieną vaiką. Kai tai išgirdau, labai nusiminiau.“

Jausdamiesi paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečius vaikus išskiria gyvenimas. Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas – lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodas ir baltas.
Iš knygos pasakotojo Hadžime istorijos suprantame, kaip stipriai tolesniame gyvenime jį paveikia išsiskyrimas su Šimomoto. Net ir sukūręs šeimą jis nepamiršta Šimamoto. Jo idiliškams prisiminimams niekas nepadaro galo – jie lieka nesuteršti. Ir kai prabėgus dvidešimčiai metų ji vėl pasirodo vyro gyvenime, kelio atgal nebėra...
Tik Haruki Murakami gali kurti knygą apie du įsimylėjėlius besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat kalbėti apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime – šiame ar aname pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje? Ar tik ne mūsų fantazija tuos pasaulius maitina? Ir visgi, Hadžime teigia Šimomoto, kad jo egzistencija be jos - niekinė:

„Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.“

Ypatingo dėmesio Hadžiume atveju nusipelnytų vandens simbolika. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimus su Šimamto taip pat visada lydi lietus: ji ateina pas jį tik kai lyja, jis girdo ją sniego vandeniu, kartu jie keliauja prie upės įtekančios į jūrą išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia Gaston‘as Bachelard‘as knygoje Svajonių džiaugsmas, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį – kas tinka Hadžime ir Šimomoto atveju. Tačiau Hadžiume turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimomoto. Tik kaip tai padaryti, jei be jos jis nevisas? Haruki Murakami šį atsakymą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįsta; jis primena Hadžiume apie jo pirmąją išduotą ir paliktą merginą Izumoto. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimomoto – tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija iš praeities sugrįštanti su lietumi, o Iziumo veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžiumo – tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties: netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje:

„Kurį laiką net nesuvokiau, kas aš esu. Jaučiau, tarsi mano kūno kontūrai išsisklaido ir aš virstu klampiu skysčiu. Neturėdamas laiko nė pagalvoti, aš nesąmoningai ištiesiau ranką ir priliečiau tą langą. <...> Ką šis veiksmas reiškė, nė pats nesupratau. <...> Lėtai glosčiau anapus stiklo esantį veidą, kuris nebebuvo Izumi veidas.“

Po susitikimo su Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi, jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta (labai panašiai, kaip ir Mylimosios Sputnik veikėjas). Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą, jis turi sugrįžti gyventi į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais. Tačiau auštant kitai dienai, jis mąsto apie lietų jūroje. Vėl pacituosiu Bachelard‘ą: „Mąstyti vandenį – reiškia išsisklaidyti, ištirpti – reiškia mirti.“ Tad ar toks Hadžime likimas? Mirus jį palaikiusioms svajonėms, mirti pačiam?
Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės patarčiau į rankas paimti jauniems, nestabiliems ir nusiraminimo nerandantiems – jis suteiks peno apmąstymams ir ramybės sielai.

O čia tiems, kurie nori išgirsti keletą knygoje skambančių dainų:  

Nat King Cole Pretend


Duke Ellington Star-crossed lovers



Illinois Jacquet & His All Stars Robin's Nest:  


Clifford Brown Embraceable You:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą