W. Somerset Maugham "Skustuvo ašmenys"

Karčiams neslūgstant, nelieka jėgų niekam, tik plaukiojimui ežere ir skaitymui hamake. Šiandieną užbaigiu su anglų autoriaus W. Somerset Maugham romanu Skustuvo ašmenys, kurį 2009-aisiais lietuviškai išleido leidykla Tyto Alba.

Maugham neklysdami galime laikyti vienu populiariausių XX amžiaus autorių, o žymiausias jo (autobiografinis) kūrinys Aistrų našta yra įtrauktas į ne vieną geriausių XX a. knygų šimtuką. Pats autorius buvo blaivaus proto ir puikiai suvokė savo vietą ne tik gyvenime bet ir literatūroje, – kaip ne kartą yra teigęs ji yra pirmoje antrosios klasės eilėje. Jis žinojo, kad didžiausias jo kaip rašytojo talentas pasakoti istorijas, ir šis suvokimas padėjo jam užsitikrinti finansinį nepriklausomumą ir tapti vienu brangiausiai apmokamų tuometinių autorių.

Skustuvo ašmenys pirmą kartą pasirodė 1944-aisiais ir netruko tapti viena iš populiariausių Maugham knygų. Pasinaudodamas savo pačiu didžiausiu – pasakotojo – talentu Maugham šiame romane skaitytojus nukelia į XX amžiaus 3 dešimtmetį, pasakodamas mums amerikiečių, kuriuos ambicijos, gyvenimo nesėkmės bei prasmės paieškos, atveda į senąjį pasaulį ir jo centrą – Paryžių. Maugham romano ašimis tampa amerikiečiai, tačiau ne tokie amerikiečiai, kokius jie save mato patys, o, kaip rašo autorius, „amerikiečiai anglo akimis“. Pasakojimą Maugham pradeda supažindindamas skaitovus su savo pažįstamu snobu Eliotu, kuriam, atvykusiam iš Amerikos, svarbiausia susikurti tinkamą mitą apie savo kilmę bei pelnyti svarią padėtį Europos aukštuomenėje. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, kuriuose Eliotas mato didžiausią gyvenimo prasmę, Eliotas bando sukurti tinkamą padėti savo dukterėčiai Izabelei, bandydamas įtikinti ją, kad nėra ko tekėti už jokių ambicijų neturinčio, karo paveikto, buvusio Lakūno Lario, sumaniusio ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės; jau geriau pasirinkti geriausią jo draugą Gėjų, kuris tvirtai stovi ant kojų ir supranta darbo ir pinigų svarbą visuomenėje.

Trumpai pasakius, romanas, tai galerija skirtingų charakterių ir temperamentų žmonių, kurie bando surasti (ir suprasti) tą tikrąją gyvenimo prasmę. Izabelei ta prasmė, tai finansiškai stabilus ir tvirta padėtimi bendruomenėje grįstas gyvenimas; Grėjui – pelningas kasdienis darbas, Eliotui – išskirtinė vieta visuomenėje, o Lariui – parasta žmogiška ir anonimiška laimė.

Romane rasime ne tik puikių apmastytų apie gyvenimo prasmę, prioritetus, prigimtį, geismą, moters ir vyro santykius, religiją ir tikėjimą, bet taip pat pamatysime, kaip pasirinkimai, daromi nesivadovaujant kitų galva, atneša laimę visiems romano herojams, kurie, kaip ir daugelis Maugham romanų herojų, turi prototipus realiame gyvenime.

Skustuvo ašmenys ne pirmasis autoriaus darbas, kuriuo teko pasimėgauti – paauglystės metais atrastą jo romaną Teatras skaičiau bene trejetą kartų. Jau tuomet mane sužavėjo lengva prancūziška Maupassant pasakojimo maniera parašytas tekstas bei eilutėse jaučiamas neišgyvendinamas angliškas sąmojis, privertęs įsigyti visas lietuviškai išleistas jo knygas, kad būčiau tikra, jog užėjus norui negaištant galėčiau pasinerti į autoriaus tapomus pasaulius.

Skustuvo ašmenys, manau, patiks visiems, besižavintiems Fitzgerald kūryba, jo Didžiuoju Getsbiu; linksmybių, depresijos, svajonių ir turtų amžiaus kokteiliu.

Palieku su ištrauka iš knygos:

„ – Atsimenate, kaip Jėzus atsidūrė dykumoje ir ten pasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų? Galiausiai, kai jis labai išalko, pasirodė velnias ir sako: jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona. Tačiau Jėzus atsispyrė pagundai. Tada velnias paima jį į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Juk angelams paskirta globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų. Tačiau Jėzus ir vėl atsispyrė. Tada velnias paima jį į labai aukštą kalną, parodo po kojų plytinčias viso pasaulio karalystes ir jų dydybę ir sako visa tai jam atiduosiąs, jei dabar parpuolęs jį pagarbins. Tačiau Jėzus atkirto: eik šalin, šėtone. Jei tikėsime geraširdžiu naivuoliu Matu, tuo istorija ir baigėsi. Bet iš tiesų buvo kitaip. Velnias, būdamas gudrus, dar kartą atėj pas Jėzų ir sako: jei sutiksi priimti nešlovę ir gėdą, kankinimus, erškėčių vainiką ir kryžiaus mirtį, išganysi visą žmonių giminę, nes didesnės meilės niekas nėra regėjęs, negu gyvybę už draugus atiduoti. Jėzus neatsispyrė. O velnias kvatojosi, net šonai plyšo, nes puikiai žinojo, kiek blogio žmonės pridarys savo atpirkėjo vardu.

Izabelė pasipiktinusi pažvelgė į mane.

- Iš kur jūs tai ištraukėte?

- Iš niekur. Ką tik pats sugalvojau.

- Mano manymu, tai silpnaprotiškas piktžodžiavimas.

- Tik norėjau jums priminti, kad savikliova – be galo stipri aistra, su kuria lyginant ir geidulys, ir alkis yra vieni niekai. Individualybės triumfo akimirką ji tarsi viesulas gena žmogų į pragaištį. Šiuo atveju tikslas nesvarbu – jis gali būti ir geras, ir visiškai niekingas. Taip neapsvaigins joks vynas, nesukrės jokia meilė, nesugundys jokia yda. Aukodamasis žmogus akimirką pasijunta didesnis už Dieva, nes kaipgi galėtų pasiaukoti Dievas, visagalis ir viską aprėpiantis? Daugių daugiausia jis gali atiduoti savo vienatinį sūnų <...> Kaip galite tikėtis paveikti Lario sveiką protą ar pažadinti jo atsargumą, kai jis apimtas tokios aistros?“