Joan Jett pirmadienis

Ah...

...Kaip sakant, kiekviena savaitė, tai nauja pradžia, kurioje visada yra įsipareigojimų atbildančių iš praeitosios... nėra kada atsipūsti, o ką jau kalbėti apie įvairias ligas, peršalimus ar dar, velniai žino, ką! „Niu, niu niu,“- grūmoja kumštį atstačiusi aplinka ir atsiskaitymų sąrašai...

Taigi, belieka gydytis naudojant „pipirinę“ ir savitaigos meną: aš nesergu! Tiesa, jaučiuosi puikiai, net darbingumas sukilo, kad tik greičiau visko atsikratyti ir savaitgalio sulaukus gerai išsimiegoti!

Bet ir ligoniams, kurių kūnas nuo kiekvieno pasisukimo eina maloniais pagaugais, reikia atsipūtimo valandėlės, tiesa? Taigi, per ją dalinuosi rock-n-roll‘o karaliene tituluojamos Joan Jett hitais, tokiais be kurių sunku jau būtų įsivaizduoti mūsų dabartinę būtį. Kiekvienas juk esame bent kartą niūniavę tokius hitus kaip „I Love Rock‘n‘roll“ ar „Crimson And Clover“- jų net pristatinėti nebereikia. 

Ir tikriausiai visi bent kiek besidomintys muzika žino „The Runaways“ istoriją, nuo kurios ir prasidėjo Jett karjera. Ilgai ji nesitęsė; merginų grupė gyvavo tik ketverius metus, bet net ir jai iširus Jett nemetė savo kūrybinio kelio. Išleido porą solo albumų, o po kelerių metų, įdėjusi skelbimą į „L.A. Week“, sukūrė naują grupę, kurią be jos sudarė dar trys vyrukai ir viską vainikavo pavadinimas- „Joan Jett And The Blackhearts“.

Taigi, jūsų dėmesiui vieni iš didžiausių jos hitų: „Bad Reputation“, „Do You Want To Touch Me“, „Love Is All Around“, „I Hate Myself For Lovin‘ You“ ir viena mano mėgstamiausių „You Don‘t Own Me“:

P.S. kas dar nematėte, 2010 metais pasirodė filmas apie "The Runaways" istoriją, kuriame Joan Jett vaidmenį sukūrė šaltoji Kristen Stewart, o žymiąją Cherrie Currie tapo "Šarlotės voratinklio" žvaigždutė Dakota Fanning.

Vladas Januševičius

Šiandien mano akiratyje nieko žymaus ar įdomaus, bent jau ne pasauliniu mastu.

Lygiai prieš metus iš šios, žmogiškiškosios, būties pasitraukė mano senelis. „Bočius“ ir šeimos Tėvas iš didžiosios raidės.

Nebuvo mano senelis nei žymus, nei didelių pasiekimų žmogus, bent jau ne taip, kaip mes šitai linkę suprasti šiais laikais. Bet mano atmintyje jis išliko kaip didžios pagarbos vertas žmogus. Žmogus apdovanotas turtinga siela, bet tokia jautria, kad aplinkybių veikiama ji taip ir neišsiskleidė tiek, kiek būtų galėjusi kitu laiku ir kitoje erdvėje.

Gimusio 1929 metais, kaip ir daugelio to meto žmonių, senelio gyvenimas nebuvo lengvas. Augęs neturtingoje, didelėje šeimoje, jis neturėjo daug galimybių nei mokslo siekti (baigė keturias klases), nei kuo daugiau domėtis apart to, kaip išgyventi. Jau nuo jaunystės dirbo ne tik tai ką galėjo ir norėjo- tuomet niekas tuo nesidomėjo,- bet viską kas pakliūdavo po ranka. Visai jaunas būdamas jis saugojo tuometinę Tarybinę Lietuvą nuo „partizanų“, kaip aš mėgstu sakyti, alkaniems žmoniems nesvarbu, kokia valdžia „gera“, svarbiausia, kad maisto burnoms būtų.

Vėliau senelis išvyko tarnauti Tarybinėje kariuomenėje, kur susilaukė pasisekimo, nes buvo darbštus ir veiklus. Ten dalyvaudavo ir įvairiose rengiamose varžybose, kadangi buvo, kaip pats bočius pasakojo, „bistrus“ bėgikas. Vienose iš tokių rungtynių, net buvo gavęs apdovanojimą- auksinį kišeninį laikrodį, tiesa neilgai juo pasidžiaugė, kadangi, grįžtant namo, traukinyje jam jį nukniaukė ir beliko tik diplomas. Būtų senelis ir toliau siekęs laurų, bet ruošiantis dar vienoms varžyboms kelią pakirto kojos trauma, todėl šią „karjerą“ teko nutraukti.

Po armijos, grįžus atgal į Darbėnus, bočiui reikėjo susirasti darbą, o neturint per didelio išsilavinimo, kaip suprantat, kelių, iš kurių būtų galima rinktis, nebuvo daug, todėl įsidarbinęs miško darbininku jis pradėjo, kaip vėliau pasirodė, savo gyvenimo karjerą.

Miške jis išdirbo visą savo gyvenimą, Dirbo Darbėnų bei Vaineikių miškuose; tapo eiguliu, ir šioje pareigybėje išdirbo iki pat pensijos.

Dirbo jis sunkiai ir sąžiningai. Sulaukęs 29-erių vedė mano močiutę, bet gyvenimas juodvėm nebuvo lengvas. Visgi, taupydamas, iš savo atlyginimo, senelis išgalėjo pastatyti šeimai namą šalia miško, kuriame aš dabar ir sėdžiu, rašydama šias eilutes.

Tačiau aš savo senelį ne taip prisimenu. Visa, ką čia iki šiol rašiau, tik nuotrupos iš paties senelio šnekų apie savo gyvenimą bei močiutės, giminių kalbų.

O aš senelį jau prisimenu kitokį. Prisimenu kaip darbštuolį, kuris vasaromis grįždamas iš darbo man parnešdavo duonos su lašinais ar šokoladuką ir sakydavo, jog tai kiškis po kelmu paliko savo pietus. Prisimenu kaip tėvą, kuriam iš paskos visą savo vaikystę prasekiojau ir kuriam niekada neįkyrėdavau. Kaip istorijų pasakotoją, kurias papasakodavo kol darbuodavomės pamiškėje: jis kapodavo malkas, o aš gražiai jas mesdavau į tvarkingą, kaip man atrodė, krūvelę. Prisimenu kaip dainininką ir šokėją: kaip pasisodinęs ant kelių dainuodavo man dainuškas apie tai, kaip mane turgui pirkęs; ir kaip šokdindavo sutikdamas iš mokyklos grįžtančią. Kaip mylintį šeimos žmogų, kuriam ši buvo gyvenimo tikslas. Kaip ypatingai dvasingą žmogų, kuris nesipuikuodavo, nesigirdavo, kurs nebuvo gal sėkmingiausias, laimingiausias ir mylimiausias žmogus, bet iš širdies norėjo, kad mes- jo šeima- tokie būtumėm.

Aš labai džiaugiuosi, kad man teko augti tokio žmogaus pašonėje, džiaugiuosi už vaikystę, kurią turėjau ir pamokas, kurias nebyliai iš jo gavau.

Pridedu keletą straipsnelių apie jį iš vietinių laikraščių. Kažkada vaikystėje radau juos besimėtančius palėpėje ir išsaugojau, tada, tiesa, supratau tik tiek, jog čia mano senelis, o ne patį tekstą. Straipsneliai gražūs, „tarybiniai“, bet mano senelis kaip tik ir buvo toks darbštuolis- jie neperdeda.

Ir kokie būtų prisiminimai be pluoštelio nuotraukų, kurių, deja, senelis neturėjo daug:

Prie savo tėviškės...

Su tarnybos draugais (iš kairės sėdi) ...

Kariuomenės gaisrininkas :DDD

Ligoninėje, tiesa, į ligonį nelabai panašu...

Gyvenimas juda priekin. Mano senelis čia jau tėvas (iš dešinės antras vyras). Beje, pirmoji iš kairės mano močiutė. Vaikas prie senelio- mano dėdė Ričiardas, o mergaitė, sėdinti mano prosenelei ant kelių (pačiame priekyje) mažoji mano mamytė...

Na va, laikas eina greit, vaikai išauga...

Ir mano mėgstamiausia vaikystės nuotrauka, kuria noriu ir pabaigti. Močiutė čia sugriebusi mano pusbrolį, o aš drąsiai įsirangiusi senelio glėbyje...

"Bette Davis Eyes"

Žiema vis dar spardosi, vis dar nenori išeiti, o jau buvau įtikėjusi, kad pradėjęs tirpti sniegas taip ir nutirps po truputį... Bet ne, privertė jo vėl iš naujo ir dar šaltuko nepagailėjo!

Taigi, arbata vėl mano geriausias draugas leidžiant savaitgalį. Tiesa, dar kiek padeda ir šiltas Kim Carnes balsas dainuojantis visiškai neaiškią dainą „Bette Davis Eyes“.

Parašė ją Donna Weiss bei Jackie DeShannon 1974-aisiais. Paskutinioji net įdėjo ją į savo tų pačių metų albumą „New Arrangement“, tačiau sėkmės jos atliekama daina nesusilaukė.

Hitu ją, 1981 metais, pavertė tik Kim Carnes, kuri tuomet pati, kylanti žvaigždutė, dar nebuvo per labiausiai žinoma. Daina ne tik išgarsino atlikėją, bet tais metais pelnė net dvi „Grammy“ statulėles, geriausio metų įrašo bei geriausios metų dainos kategorijose.

Nenuneigsime, Kim Carnes balsas ir naujas skambesys pavertė kūrinį kažkuo, kuo jis anksčiau tikrai nebuvo, priversdama džiūgauti ir pačią Bette Davis.

Tai viena iš keisčiausių dainų su kokiomis esu susidūrusi, bet ji turi nenuneigiamą šarmą, paklausykite patys: 

...Ir pridedu Jackie DeShannon versiją, palyginimui ir iš pagarbos pirmapradiškumui:

"Hičkokas" 2012

Kas nežino Alfredo Hičkoko ir jo įžymiųjų šedevrų „Svaigulys“, „Psichopatas“, „Paukščiai“. Šis žmogus savo laiku buvo tikras suspenso meistras, dirbęs su tokiomis to meto įžimybėmis kaip Grace Kelly, Cary Grant, Ingrid Bergman, Anthony Perkins ir t.t.

Prakalbau apie Hičkoką, nes į mano akiratį šį kart kaip tik ir buvo patekęs 2012 metų filmas „Hitchcock“ („Hičkokas“). Filmą ėmėsi režisuoti Sacha Gervasi, remdamasi 1990 metais Stephen Rebello parašyta knyga „Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“ („Alfredas Hičkokas ir „Psichopato“ kūryba“). Filmas fokusuojasi ne tik ties „Psichopato“ kūrimu, bet ir ties režisieriaus, bei jo žmonos Almos Reville santykiais vykdant kūrybą: Hičkokas negauna finansavimo filmavimui, taigi užstato namą, ramybės jam neduoda nepasitikinti „Paramaunt Pictures“, etikos konspektoriai bei žmonos romanas, kuris priverčia jį jaustis nustumtu ir paliktu užribyje. O kur dar tai, jog nufilmavus filmą, reikia jį sumontuoti taip, kad namo, o tuo labiau žmonos pamėgto baseino, nereikėtų parduoti. Visa tai susipina šiame, galiu pasakyti, linksmame ir „desertiniame“ filme, nukeliančiame mus į tą laiką, kai Holivudo spindesys dar nebuvo išnykęs.

Hičkoką filme vaidinantis Anthony Hopkinsas buvo sunkiai atpažįstamas, o Helen Mirren vėl sukūrė nuostabų ir įtikinamą antrosios pusės portretą (prisimenant „Paskutinę stotį“, kur ji vaidino Levo Tolstojaus žmoną). O kur dar aktorės: Scarlet Johanson įkūnijanti Janet Leigh, Jessica Biel šmėžuojanti kaip Vera Miles ir Toni Collette- šįkart ištikimoji Hičkoko padėjėja.

„Hičkokas“ buvo geras, daug jėgų nepareikalaujantis, bet ir informacijos nepašykštintis filmas, susuktas tikrai nenuobodžiai. Kaip visada likau sužavėta tiek Mirren, tiek Hopkinso,  gyvos siaubo legendos, vaidyba. Man visada palieka įspūdį filmai apie Asmenybes (iš didžiosios raidės), o šis toks ir buvo. Jis nepašykštėjo smagių ir sąmojingų dialogų (tokie filmai jau vien dėl to negali būti blogi), todėl vakaro, jei pasirinksite šį filmą, tikrai nesusigadinsite. Puikiai jis tiks ir kino mėgėjams, tiek ir Hičkoko gerbėjams, primindamas jiems genijų, kurio rankose visada būdavo stiklas gero ir kaloringo gėrimo, o galvoje -  nenurimstantis ieškojimas naujų idėjų, kaip priversti mus bijoti.

Gydykis: nuo realybės miegu ir realybe

Nuo nenoro gyventi gydykis miegu:

Miegok kasdien po nustatytą dozę,

Sapnuok sapnus spalvingai tu, didingus,

Užveisk akvariumą kulverčiantį tikrovę iliuzingai.

Bet jeigu kartais pasijusi, kad vaistas nevaisingu tampa

Skubiai padidink dozę ir sapnuoki ištisai.

Tenai spalvas pakeisk į juodą klampą,

Miegodamas sapnuok baisingą horizontą.

Na, ar nejauti?

Svajonės nepadėjo, bet realybė visą parą išgelbėjo tave.

Iliuzijas pamynęs ir realybėje nuskendęs,

Tapai herojum nejautos garbingu,

Mechanizmu, kurs nepažįsta net ir anti-noro.