Jurginės. Saugome senolių paveldą?

Na, tai kaip atšventėte Jurgines?

Dabar jau tik nedažnas senolis beprisimena kokiais ritualais bei apeigomis jos būdavo minimos ir nepasidomėję vargu ar pasakytume kam lietuviai skiria šią šventę ir kodėl. Vėlyvojoje tradicijoje Jurginių šventė yra susieta su gyvulių išganymu į laukus, bet galima numatyti ir spėti, jog netolimoje praeityje šventė būdavo švenčiama kaip pavasario atėjimo, pirmojo arimo, pavasarinių lauko darbų pradėjimo šventė. Šaltinuose dažnai galime užtikti minimą Jorės vardą, kuriuo lietuviai vadino pavasario perkūną, budinantį gamtos jėgas. Šiam jie ir skirdavo Jorės arba kitaip vadintą Pergubrio šventę, kuri būdavo švenčiama sniegui nutirpus.

Kadangi tikėta, jog Jorė prikelia gamtą, atgaivina žemę, augmeniją bei globoja gyvulius tai šventės metu ir aukota pavasariniam perkūnui – Pergubriu vadintam. Per šią šventė buvo išmarginami ir kiaušinai – Jurgučiai. Šie apeigose turi maginės reikšmės, o raudonas Jurgutis visada paliekamas ant akmens Pergubriui.

Krikščioniškoje kultūroje Jurginės buvo sutapatintos su Šv. Jurgiu ir taip į ją įsiliejo ritualai atliekami su gyvuliais.

Šiandien pasitaikė puiki proga pabuvoti Raudėnuose, kuriuose jau 13-ąjį (neoficialiai 14-tąjį) kartą buvo rengiama Jurginių šventė. Šioje šventėje atkuriami buvę mūsuose paplitę papročiai: gyvulių išvarymas į ganyklas, jų šventinimas, laukų apėjimas su vaišėmis – Jurginių duona bei alumi, o vėliau šių paaukojimas, Jurginių duoną (su kiaušiniu viduje) užkasant į dirvą ir tą vietą palaistant alumi.

Įprasta, kad ši šventė vysta vienos Raudėnų mokytojos sodyboje, bet šįmet šventė dėl neišsivadėjusios iš dirvos drėgmės buvo perkelta į mokyklos kiemą, paverčiant šventę ne tiek papročių atkūrimu, kiek jų interpretacija. Trūko ir vienos pagrindinių Jurginių dalyvės – karvės. Jos vieton teko laiminti ožką. Kad ir kaip bebūtų, nekreipiant per didelio dėmesio į aplinkybes ir modernėjančios būties padarinius (niekas nebeaugina karvių?), buvo padaryta visa, kas ir turėjo būti padaryta ir svarbiausia – vaikai bent maža kruopele prisilietė prie saugomos etnokultūros.

Nors šventė joje buvusiąjam ankstesniaisiais metais ir galėjo pasirodyti ne iš geriausių, tačiau visa kompensavo prieš šventę miestelio seniūnijoje surengta konferencija „Tarmė - nūdienos žmogaus gyvenime", kurioje galėjome išgirsti Irenos Seliukaitės, LR Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėjos, prof. Liberto Klimkos, doc. Juozo Pabrėžos, Zitos Bezarienės, Raudėnų mokyklos direktorės pasakytus pranešimus apie tarmes ir jų vietą XXI amžiaus žmogaus būtyje.

Tikrai nesigailiu, kad važiavau į šią šventę, matyti gyvai atliekant, išlaikant mūsų senolių subrandintus papročius yra įdomu, tačiau būtų dar įdomiau, jei į visus šiuos ritualus mes nebežiūrėtumėme kaip į pramogą ar archaizmą, kuris mums nebebūdingas, o skatintume jaunąją kartą priimti tai kaip palikimą, kurį reikia saugoti. O kaip kitaip saugosi tradiciją, jei ši nebus tęsiama. Džiugu, kad Raudėnai savuose atgaivino Jurginių šventę, kad neleido jai virsti vien tik teoriniu aprašymu, kurį baisiai neįdomu skaityti.

I. Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"

Prisimenu, prieš kokį gerą mėnesį čia skundžiausi, kad mažai skaitau lietuvių rašytojų kūrybos, va ir gavau atkirtį nuo pačio likimo:DDD Tarsi supykusi ant savęs, užsisakinėdama šūsnį knygų, nepagailėjau ir paspaudžiau užsakymo mygtuką ir Ievos Simonaitytės „Šimonimis“, apatiškai galvodama, kad kada nors gyvenime pasiimsiu šią istoriją į rankas. Tas „kada nors“ netruko išvirsti į „dabar“. Neslėpsiu, pasiėmiau knygą į rankas nelabai ko tikėdamasi ir buvau pamokyta, kai užvertusi paskutinį knygos puslapį supratau, jog šis kūrinys tikrai yra KAŽKAS, vertas didesnio žodžio, nei moterų literatūra.

„Šimonis“ Simonaitytė pradėjo rašyti 1924-aisiais gyvendama Klaipėdoje ir rašė juos su pertraukomis bei papildymais gerą dešimtmetį. Galiausiai, kūriniui atsidūrus ant Liudo Giros stalo, šis vargiai galėjo patikėti, kad tai nėra išsiverstas ar nukopijuotas kūrinys; reikia pripažinti – poetas buvo pasimetęs, susidūręs su natūralia rašytoja iš prigimties. Pasirodęs žmonėse 1935-aisiais kūrinys buvo plačiai skaitomas, už jį I. Simonaitytė 1936-ųjų vasario 16-ąją gavo literatūrinę premiją bei pensiją.

Kūrinys pasakoja vienos – Šimonių – šeimos istoriją, kuri prasideda aštuonioliktame amžiuje, o baigiasi Pirmojo pasaulinio karo metais. Bėgant laikui, keičiantis valdžioms, žmoniems, jų mąstymui, Simonaitytė parodo kilmingos bajorų giminės regresą (nesinori sakyti degradaciją) į žemei artimus būrus. Su moteriai būdingu rūpestingumu, ramybe, tolerancija, pasišventimu bei pastabumu Simonaitytė pasakoja tokią istoriją, kuriai sunku atsispirti, juoba, likti abejingam, - juk tai mūsų – pavergtųjų – istorija.

Kalbant apie „Aukštuju Šimonių likimą“ bene daugiausia liaupsių visada susilaukia knygoje pavaizduota paskutinioji Šimonikė Urtė, kuri, kaip ir A. Vienuolio „Paskenduolė“, tampa simboliu to meto mergos likimui: beturtė, priversta eiti dirbti pas ūkininkus ir naiviai pamilusi jų sūnų, ji pagimdo nesantuokinę dukrą ir tampa, nepavykus nutraukti savosios būties, visuomenės atstumtąja. Šioje istorijoje, galime užčiuopti, nors tai ir grožinis kūrinys, nemaža sąsajų su pačios Ievos Simonaitytės likimu, juk ir ji buvo mergos vaikas, priverstas kęsti patyčias ir luošumą kaip ir knygoje vaizduojama Urtės duktė Roželė.

Nors šis Ievos Simonaitytės kūrinys ir vadinamas buitiniu romanu, tačiau aš kaži ar jam priskirčiau tokį apibūdinimą. Taip, jame yra daug to meto gyvenimo smulkmenų, paliečiami ir istoriniai įvykiai, kurių negalime atsieti nuo vaizduojamų herojų likimų, tačiau, visgi, tai nėra pirmieji smuikai, kuriais grojama. Aš jį skaičiau kaip socialinį kūrinį, kuriame autorė palietė ne tik tam metui būdingas, bet ir amžinas visuomenės problemas. Nūdienoje mes vis dar su jomis susiduriame. Kas įrodys, kad mūsų problema dabar nėra nutautėjimas? Nėra socialinės diskriminacijos? O gal išnyko socialinė hierarchija? Ne, viskas liko taip pat, kaip ir Simonaitytės laikais, nes giliai širdyje, kad ir kokiais moderniais beapsimestume, mūsų sena lietuviška prigimtis atliepia mūsų vertinimus.

„Aukštujų Šimonių likimas“ buvo pirmasis autorės prozos kūrinys, kuris iki šių dienų išliko jos, jei ne geriausiu tai skaitomiausiu.

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios sentimentalistinės gaidelės, kuri man nemaišo, bet kurią vertinu kritiškai. Žinoma, atsižvelgus į metus kuomet ši knyga buvo išleista ir rašyta, ta gaidelė gal ir buvo reikalinga.

Kas man tikrai paliko įspūdį ir sudomino, tai autorės talentas pasakoti istoriją. Net sunku buvo patikėti, kad knyga gali taip lengvai slysti per pirštus, mėgaujantis lengva pasakojimo maniera. Artimiausiu metu tikrai bėgsiu knyginan ir ieškosiu „Viliaus Karaliaus“. O „Aukšujų Šimonių likimą“ laisva valia patariu atrasti ir perskaityti, juk tai vienas skaitomiausių ir populiariausių klasikinių kūrinių lietuvių literatūroje.

"Love Is Blindness"

Šiandien mėgaujuosi U2 parašyta daina „Love Is Blindness“. Ji buvo parašyta Bono ir pasirodė 1991-aisiais metais albume „Achtung Baby”. Pirmiausia dainą buvo ketinta patikėti Ninai Simone, bet kai grupė ją sugrojo kartu, nutarta sėklai leisti sudygti savame darže. Be to, daina nuo jų tapo neatsiejama kai The Edge išsiskyrė su savo žmona, o susikaupusias emocijas išliejo atlikdamas gitaros partiją ir sutraukė jos stygas.

Pasirodžiusi daina patiko ne tik fanams, bet sužavėjo ir kritikus, kurie šiai negailėjo tokių epitetų kaip užkariaujanti, nerami bei vertino penkiomis žvaigždutėmis iš penkių. Visus tuokart sužavėjo The Edge graudulingos bei verenčios gitaros solo.

“Love Is Blindness” U2 dažnai grojo savo turuose, todėl nieko stebėtina, kad savo tamsiu skambesiu ji priviliojo ir kitus atlikėjus, kurie taip pat ryžosi pateikti savąsias dainos versijas. Vienos iš žymesniųjų tai Cassandros Willson versija pasirodžiusi 1995-aisiais, o kita pasirodė gan neseniai – 2011-aisiais ir buvo atlikta Jack’o White’o. Atvirai pasakius, White’o versija mane traukia daug labiau, negu bet kuri ankstesnioji ir net originalas.  White’as į šią dainą įliejo kaži ko gilesnio: žymiai daugiau dramatizmo, agresijos, seksualumo, desperacijos ir virpesio, - štai kodėl teikiu pirmenybę jo versijai ir laukiu nesulaukiu, kol pasitaikys šansas pamatyti ją skambančią šiuometinėje Getsbio ekranizacijoje.

Taigi, Jūsų dėmesiui, viena daina, trys interpretacijos: U2, Cassandra Willson, Jack White.

"OLDnewCIVILIZATION"

OLDnewCIVILIZATION 

Civilizacija apmėtyta šiukšlėmis.

Kaip gražu pažiūrėti –

Sniegui nutirpus

Mieste.

Civilizacija mylinti betarpiškai.

Kažkas įnorius tenkinti liepė –

Tamsos prado

Žudikuose.

Civilizacija religinga šventai.

Ir ką, nėra mūsyse tikinčių  –

Popiežiaus ieškom

Kolonijoj.

Civilizacija skubanti į niekur.

Ir vyrui masturbuotis  –

Kelios minutės

Ryte.

Civilizacija senstanti baugiai.

Moteris prie veidrodžio –

Dažai susimeta

Raukšlėse.

Civilizacija leidžianti susinaikinti taikiai.

Tereikia pagalvoti ir nėra kaltų –

Ginklas pasiteisins

Žudynėse.

Civilizacija sugluminusi laukinius.

Originalumą šie kadaise prarado –

Save atradę Tavo

Šalyje.

Civilizacija apsirengus geranoriškumu.

Kapitalistai myli savo vaikus –

Užsidirbk gulėti

Baloje.

Civilizacija apšikta negalvojant.

Vaikų ugdymas pažiūrėjus –

Aukšiausio lygio

Šiknose.

  

Civilizacija užsiimanti prostitucija.

Visi žino su kuo ji voliojas -

Teisybę pasiliekam

Mintyse.

 Civilizacija krušanti kitą besišypsant.

Per vėlu dangstyti šikną paklodėm –

Ištvirkimas sudaigintas

Kūdikiuose.

Civilizacija išpuošta vaivorykšte.

Kodėl nenori pripažinti –

Susimovei juodai

Savyje.

Hermann Melville "Mobi Dikas"

Štai įveiktas dar vienas amžinosios klasikos kūrinys, kurio skaitymą vis atidėliodavau, bet atsirado reikalas ir, taip sakant, niekur jau nedingsi. Hermann‘o Melville‘io „Mobį Diką“ teko suryti greitai, ne taip kaip norėčiau „tikrame“ gyvenime, bet ką padarysi.

Žymiausiame Melville‘o kūrinyje sutinkame pakvaišusį Ahabą, „Pekodo“, banginių medžioklės laivo kapitoną, kadais sužalotą Baltojo Banginio Mobi Diko ir trokštančio šiam atkeršyti, jį įveikti mirties ir gyvybės kovoje. Surinkęs įgulą laivas palieka Nantateką trejiems ilgiems banginių medžioklės metams, per kuriuos vyrai matys tik atvirą jūrą, susidurs tik su keliais laivais ir dėl pelno medžios banginius. Tačiau taip neatrodo „Pekodo“ kapitonui, kurio pagrindinis šios kelionės tikslas – atkeršyti banginiui. Savo keršto troškiu jis pasidalina ir su visa įgula, liepdamas šiai prisiekti ištikimybę medžiojant. Taip ši įvairialypė įgula, multikurtūrinė Amerika laive, su savais tikėjimais, sava santvarka ir nuosavu tironu – Ahabu, pradeda savają kelionę.

Pasakojime susilieja žanrų įvairovė, jis sinkretiškas savo struktūra, Melville‘is jame, laužydamas visas to meto taisykles, kuria epochėją pilną dokumentinių esė apie banginių medžioklę, nuotykių pilną romaną, įterpdamas į jį žavėjusio Šekspyro dramos elementų, o tuo pačiu „Mobis Dikas“ iškyla ir kaip gilus filosofinis kūrinį pilnas alegorijų bei simbolių iš Biblijos bei kitų šalių mitologijų. Ahbo personaže ryškūs trijų Biblijinių personažų jungtis – karaliaus Ahabo, Jonos bei Ijobo. Pirmasis puola Siriją tris kartus, kaip Ahabas Banginį, ir paskutinį kart žūsta. Antrasis, Jona, atsiskleidžia biblijinio ir romantiškojo personažo kontrastą: Joana bėga nuo dievo rūstybės, o praryta bangžuvio meldžia pasigailėjimo, Ahabas priešingai, meta iššūkį aukščiausiai jėgai ir persekioja banginį, kovoja su blogiu net suvokdamas savo neišvengiamą žūtį. Na, o trečiojo – Ijobo – ir Ahabo panašumas pasireiškia abejonėmis, dvasiniu susiskaldymu. Kaip luošas Ijobas abejoja Dievo galybe, teisingumu, taip Ahabas viduje ginčijasi su gamta ir Dievu. Ahabą galime sulyginti ir su Prometėjumi: jis stipriai mitologizuojamas suteikiant jam dievybės bruožų pasitelkus ugnies įvaizdžius. Net pats Ahabas nesidrovi ir save prilygina gamtos jėgoms, vadindamas save Griausmu.

Ir Ahabas tėra viena, įvairialypės įgulos dalis. Kur dar laukinių, Kvikego, Teštigos, Degu, Pipo, paveiktų civilizacijos portretai, masių žmogaus Stabo linksmybės ir valgomi banginių bifšteksai, jau neminint Starbako dievobaimingumo ir, gaila, negalėjimo pasipriešinti lemčiai, kuri įtraukė jį į savo nagus netikėtai ir negrįžtamai, kaip ir visą kitą laivo įgulą, palikdama tik vieną išsigelbėjusį - pasakotoją Izmaelį. Kad šis, kaip ir biblijos Izmaelis, apskelbtų įvykusią Ahabo, sukilusio prieš Dievą ir žmones, baigties istoriją. 

„Mobi Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines problemas (tam nereikia nė vargingų Paryžiaus Hugo naudotų gatvių): užčiuopiama rasinė nelygybė, neigiama civilizacijos, kapitalizmo įtaka, materialėjančio pasaulio tuštumas.

Gaila, kad šio kūrinio vertės nesuvokė to meto visuomenė ir Melville‘is turėjo dienas baigti kaip muitinės inspektorius ir visų pamirštas rašytojas, kuris, visgi, išsaugojo, kaip daugelis jo sukurtų personažų, dvasios nenugalimumą ir didžiai pripažino: „ O man, nors ir parašiau šio šimtmečio evangeliją, teks mirti atmatų griovyje“.

Tikrai siūlau paimti knygą į rankas, priverstinai ar ne, bet ji verta perskaitymo.