"Sielonešė" 2013

Didysis šeštadienis. Pajūryje sninga. Ryte atsibudusi, jei kalendorius neprimintų teisingai, pagalvočiau, jog Kalėdos jau netoli. Taigi, tokios bus tos ankstyvos ir baltos lietuviškos Velykos...

Bet, kad ir koks tas oras bebūtų, depresija manęs nepaims!

Ypač kai vakar vakare teko taip skaniai pasijuokti prisimenant paauglystės metus, kuriuose, kaip žinoma, mūsų karta neapsiėjo be Stephenie Meyer įtakos. Taip taip...pasaulį užkariavusios vampyrų sagos apie kurią geros ir blogos nuomonės leidosi ir kilo lyg važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais, autorės. Bet šį kartą ne vampyrus turiu omenyje kalbėdama apie ją, o kitą Meyer kūrinį – „Sielonešę“. Knyga lietuvių kalba pasirodė 2010 metais, vos baigus leisti vampyrų seriją, o dabar, štai, sulaukėme ir kūrinio ekranizacijos kine.

Jau beveik penkerius metus pasaulio paaugliai nerimo, laukdami dar vieno filmo, paremto jų literatūros „idol‘u“: jie kūrė fanų puslapius, internete dažnai atsirasdavo pačių sumontuotų plakatų, anonsų ir kt., belaukiant kol sielonešė Klajoklė atmerks akis.

Ir štai ji atsimerkė. Ir atsimerkė ne šiaip sau, o talentingosios Saoirse Ronan, kūne. O kur dar kiti aktoriai: Max Irons. Diane Kruger, Williams Hurt, epiloge sušmėžuojanti Emily Browning bei, kol kas dar jaunas atradimas, Chandler Canterbury. Ir visus šiuos varžtus sutepa ne tik Andrew Niccol („Karo dievas“, „Įkalinti laike“) plunksna, bet ir režisūra.

Filmas mus nukelia į pasaulį, kuriame žmonių rasė yra užvaldoma „sielų“; jos įsikuria mūsų kūne, jį užvaldo ir, tokiu būdu, daro mūsų pasaulį geresnį, - tai jų pagrindinė misija.

Įsikūrusi žmogaus kūne „siela“ nepripažįsta smurto, nemoka meluoti ir šventai tiki viskuo, ką jai pasako jos gentainiai. Tačiau šitokia infiltracija į žmogaus kūnus ne visada apsieina nesukėlusi problemų. Ne visada žmogus, jo esatis, taip lengvai užleidžia savo kūną „sielai“. Taigi, atsitinka taip, jog viename žmogaus kūne talpinasi dvi atskiros būtybės: jis pats ir jį valdanti „siela“. Taip nutinka ir Melani, kuri vieną naktį užklumpama „ieškotojų“ ir į ją įsodinama „siela“. Prabudusi ji jau ne Melani, o Klajoklė, pirmiausia turinti informuoti „ieškotojus“ apie savo kaip žmogaus gyvenimą: kur slapstėsi, su kuo slapstėsi, kaip vertėsi? Pirmiausia Klajoklė mielai bendradarbiauja su gentainiais, bet vėliau, pajutusi savyje Melani, pajutusi tai, ką jautė jauna, besislapstanti mergina, Klajoklė nusprendžia palikti jos kūną, tačiau tam reikia pasirūpinti, kad kai ji iškeliaus Melani, vėl virtusi žmogumi, liktų sveika. Todėl Klajoklė, vedama Melani, ryžtasi laužyti taisykles ir bėga, kaip pati manosi, pas daktarą, kuris gali joms padėti, tačiau jos kūne sustiprėjusi Melani turi kitų planų...

Taip Klajoklė, atvesta Melani, atsiduria besislapstančių žmonių bendruomenėje, kurioje sutinka Melani dėdę, jos vaikiną, brolį ir daug kitų žmonių. Vieni jos nekenčia, nes yra sielonešė, kiti tiki, kad jos viduje dar gyva Melani. Dėl šios vienintelės priežasties Klajoklė ir lieka nenužudyta.

Taip prasideda jos gyvenimas besislapstant milžiniškoje oloje: pirmiausia kaip įkaitės, vėliau kaip pritapėlės. Čia ji susiduria su stipriais Melani jausmais jos vaikinui Džeradui bei broliui ir išgyvena pirmąją sudėtingą žmogiškąją meilę humanistiškajam Janui. Bet kiek ilgai du gyvi sutvėrimai gali dalintis vienu kūnu? Ir kaip ilgai Klajoklė gali likti nesurasta maniakiškos „ieškotojos“?

Suprantu, žiūrint paprastu žvilgsniu, tai tik dar viena fantastinė nesąmonė, kurių pastaruoju metu mėtosi ant kiekvieno kampo, tačiau šis filmas tikrai nėra prastas. Su „Saulėlydžio“ saga nėra ir ko lyginti, nors ir čia dominuos keistųjų akių atstovai. Bet tai tik vienintelis panašumas. Istorija nėra banali, o kapstantis giliau jos struktūroje, galime atrasti apie ką ir padiskutuoti. Pavyzdžiui apie taiką. Kiek ilgai ji gali nešti gėrį, kiek tokia nesavanaudiška sistema yra naudinga ir ar iš vis įmanoma gyventi taikiai ir, kaip komunistai sakė, lygiai? Kiek ilgai tokia santvarka gali išsilaikyti nesugriauta? Kiek ilgai neatsiras perbėgėlių, apgavikų, kurie nebetiki net tuo, ką atstovauja? Taigi, realių pavyzdžių turime į valias.

Filmo ekranizacija man patiko, nors ir nedėjau į ją jokių per didelių vilčių ir apskritai, ėjau į ją tik todėl, kad kažkada perskaičiau Meyer knygą, - kaip gi, dabar nepamatysi į ką ji virto?

Pamatyti ar nepamatyt šį filmą? Jei skaitėte knygą, vienareikšmiškai sakau pamatykite, nenusivilsite. Jei neskaitėte, bet patiko „Bado žaidynės“, nueikite. Neikite, jei negalite „atsijungti“ nuo pasaulio, kuriame gyvenate. Neikite ir tada, jei esate iš anksto nusistatę prieš Meyer kūrybą. Ta2iau mano nuomone apie nieką negalima susidaryti išankstinės nuomonės, nieko negalima kritikuoti, kol pats neįsigilinai į šį dalyką.

Pavasaris - Laikinumas - Amžinybė

Šiandien vaikščiodama lauke po savo kojomis pajutau atšylant žemę. Jau netoliese pavasaris. Palikdama žemėje savo pėdų įspaudus susimąsčiau apie gamtos ciklus ir visa ko amžiną laikinumą. Būtent - amžiną laikinumą. Visa ką mes darome: gimstame, augame, bręstame, - tai mūsų laikinumo dalis, o štai Žemei tai dalis amžinybės.

Mano įspaudai, kuriuos palikau, netruks būti pakeisti kitų įspaudų, praėjusių čia vėliau nei aš. Galbūt juos sumindys kaimynų vaikai (jei dar nesumindė), o gal pavyks tik kitoms kartoms, kitokioms gentims? Niekada nežinosi. Galbūt jie taip ir liks pamiršti, juos užpustys kitas žemės sluoksnis, o po kelių šimtmečių toje pat vietoje žais nepažįstamų žmonių nepažįstami vaikai, visai nežinodami, kad ir aš myniau čia - šioje ramioje ir apleistoje civilizacijos vietoje - savo takus.

Tikriausiai ir pati vieta jau bus pasikeitusi. Galbūt nebeliks miškų, po kuriuos kaimo moterys vaikšto uogaudamos; nebeliks ir mano senelio sodintos slyvos, galbūt niekas nepasirūpins ir neiškels inkilų, kad paukščių čiulbėjimas žadintų iš miego. Galbūt ši vieta visai nebebus miestelis, o tik koks nors miegamasis didelio miesto rajonas, pilkas ir nekeliantis džiaugsmo. Ką gali numatyti?

Tik žinau, kad nors Žemės ciklai ir kartojasi, kad po žiemos atrieda pavasaris, bet mums jis niekada nebūna toks pats kaip praeitasis. Mes laikini ne tik savo kūnu, bet laikina ir mūsų dvasia, sprendimai ir principai, kurių manomės besilaiką.

Viena mintis gali pasukti žmonių pasaulį kita linkme, vienas žodis atspindi visa ko neapčiuopiamumą, o žemėje įspausta neryški ir po truputį laiko nutrinama pėdos žymė patvirtina visą manęs, žmonijos kartų laikinumą, kurį mes linkę perduoti ir Žemės paviršiui. Mes keičiami jį pagal laikinus savo įgeidžius ir bandome įspausti savo laikinumą į Žemės amžinumą. Iš čia ir kyla tas amžinas laikinumas, sujungiantis visus kada gyvenusius žmonės: vieni pastato, kiti nugriauna ir pastato savo, treti prilipdo savo ir galiausiai visa griūva užleisdama vietą dar nematytam.

Taip ir su ta mano pėda. Kaži koks jos bus jos lakinas likimas?

Gero Didžiojo ketvirtadienio. Bėkit šluostyti namų ir nešti iš jų visa kas nereikalinga.

H. Fuseli "Košmaras"

Šį gražų šeštadienio vakarą norisi paplepėti apie man jau kelias dienas ramybės neduodantį Fuseli'o „Košmarą“, kurį dailininkas nutapė 1781 metais ir vėliau, prabėgus dešimtmečiui, pataisė. Tai vienas įstabiausių romantizmo darbų, kurio tematika vėliau buvo plagijuojama ne vieno garsaus menininko, net Goya, ir tas, sukūrė savo „fuselinį“ košmarą.

Gimęs 1741 metais, Ciuriche, autorius pirmiausia - jaunystėje - buvo siejamas tik su literatūriniais darbais. Į dailę jis pasuko gan vėlai, kai 1763 metais atsikraustė į Angliją.

Tiek studentaudamas, tiek pradėdamas literato karjerą Fusheli's artimai bendravo su tuomet Vokietijoje populiaraus „Audros ir veržimosi“ grupuotės vadais, susitikinėjo su žymiausiu jų atstovu – Herderiu, kurie padarė jam nemažą įtaką. Ši grupuotė romantizmui paliko akcentuotas „charakterio“ ir saviraiškos sąvokas, o jų kūryboje dažnai atsispindi katarsinis poveikis.

Kalbant apie Fusheli, jo darbai paliko bene žymiausią įbrėžą tuometinės kartos kūryboje. O pažvelgus į jo blogiausiai pagarsėjusį darbą „Košmaras“ nelieka abejonių dėl abejonių. Interpretuojant šį darbą dažniausiai iškeliama mintis, jog Fuseli‘s jame akcentuoja erotinį ir iracionalųjį pradus, kadangi jau galėjo remtis tuometinėmis medikų išvadomis, kurios mūsų laikais gali pasirodyti, kaip čia pasakius, gan įdomios. Dažnai jos priskirdavo tokius košmarus „gausių mėnesinių“ dienoms, o dailininko paveiksle vaizduojama spaudžiama krūtinė, jų nuomone, kuria ir rėmėsi Fusheli, turėtų byloti apie seksualinį smurtą, t.y. apie santykiavimą su velniu. Pro langą matomas vėjo pučiamas arklys, šiuo atveju, sietinas su nesuvaldomu vyriškumu, kuris taip pat byloja apie išprievartavimą.

Na, nežinau ar tokie sapnų-košmarų aiškinimai bei „Košmaro“ interpretacijos kam nors įdomios, bet, kad ir kaip bebūtų, niekam nelinkiu sapnuoti tokių košmarų.

Gerų sapnų.

Mano fotografijos I: keisčiausi kadrai su gyvūnais

Šiandien ryte, taip sakant, kol dar galiu, noriu pasijuokti. Vakar vakare, peržiūrinėjau senas savo darytas nuotraukas, kurios mano kietajame diske, pasirodo, užima beveik 12 GB.

Turiu paaiškinti, kad paauglystėje naudodavau fotoaparato terapiją: kai tik jauti, kad kas blogai, nėra nuotaikos ar šiaip gyvenimas eina po velnių, imi fotoaparatą, išeini į lauką ir spaudai mygtuką kur tik papuola, - tai tarsi meditacija. Tačiau šalia tokių „meditacinių“ kadrų kartais atsiranda ir tokių, kai peržiūrinėdamas juostas pradedi savęs klausti kokių velnių aš tai įamžinau? Ir kodėl aš vis dar tai laikau savo kompiuterio atmintyje?

Taigi, daugiau mažiau, nusprendžiau pasidalinti savo keisčiausiomis padarytomis nuotraukomis. Šiandien tai bus mano keisčiausi kadrai padaryti su gyvūnais.

Na, šiai apibūdinti kito žodžio nėra...pavaaasaris, bundam!!!

Jau antroji nuotrauka su ta pačia pesona. Laikas prisistatyti. Tai Rika-Angis, kaip matosi iš nuotraukos, vardą gavo ne šiaip sau. 

Rika-Angis su mama, atklydusia pas mus iš kaimynų kiemo. Bandžiau vadinti Irise, bet į vardą nereaguodavo, dabar nei vienas nei kitas pas mus nebegyvena...

Rika-Angis buvo savaip pamišęs...

Šitą galėčiau pavadinti "Obuolys" :DDD

Todėl čia ir yra keisčiausios nuotraukos: kokio velnio aš tiek žemai lenkiausi?

Taip, aš vėl žemai lenkiuosi...kad nufotografuočiau kaip katinas ėda pelę?

Retorinis klausimas, žinoma, bet kam kilo idėja fotografuoti vištas, vištidėje?

Ta višta keistai į mane žiūri: "Ar tu kvaila?" 

Kitas buvęs mūsų kiemo gyventojas, priklydėlis Simba-Balis, deja, nereaguodavo į jokius vardus, nebent tai būdavo susiję su maistu.

 Na, jis mėgo gamtą...

 Ir miegą....

 ...

...

 ...

 Ir žinoma buvo nieko prieš gerai pavalgyti. (kodėl aš tai fotografuoju?)

 Kaip ir Rika-Angis, Simba-Balis buvo pamišęs (labiau). Tiktų naujam "Skambučio" perkūriniui, ne?

 Lyg mes neduotume jam maisto...niekaip nesuprantu, kaip man šovė į galvą visa tai fotografuoti...

 Na, tai tikrai keista, sumanyk tu man, kad reikia nufotografuoti katiną batų dėžėje.

Kaip ir sakiau, keisčiausi kadrai su gyvūnais...

Dar apie Rikos-Angies mamą: į musų namus atsivedė dvi vadas kačiukų (kaime patys žinot kaip su tuo tvarkomės). Dabar pas mus kaip tik gyvena vienas iš jos vaikų - Denis. 

P.S. Ji čia tikrai panaši į anoreksikę.

Sunkus tas moterų gyvenimas, koks žvilgsnis...

Viena prieš žmonių pastatytą pasaulį...

Na, tai mūsų šeimos pasipūtėlė ir lepūnė Dina. Ta žuvis - tai jos vaikas. Kai jį augina, aš tampu jai didžiausia prieše. Jos net erzinti nereikėjo, kad padaryčiau tokį  kvailą kadrą, tiesiog priėjau.

Mūsų siela - Tina. Taip pat priklydėlė, kažkas pametė miške ir dar primušė. "Šlapia nosis". Kaip matot, net eidama šukuoti šuns, nešiodavausi fotoaparatą.

Denis, kaip iš Elvio dainos: "Oh, Danny Boy..." Irisės vaikas, kurį pasilikome. Nuo vaikystės bijo mano rožinių "botų", bet kodėl toks nustebęs/išsigandęs/susidomėjęs šioje nuotraukoje?

Nida. Ir anoniminio paukščio mirtis.

 Taip, aš tikrai padariau visą mirusio šuns fotosesiją. Buvo įdomu. Kaip matot ji vis dar mano kompiuterio atmintyje.

 Susimąstykit vairuotojai.

Kad pabaiga nebūtų tokia niūri. Nesujaudinkit, jis gyvas.

Taigi, tokios mano pirmosios nesveikos nuotraukos su gyvūnais, o kur dar su gamta ir žmonėmis, reikės imtis aktyvaus atminties valymo proceso.

Gero saulėto ryto;)

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Kartais būna taip, kad žmogus gali spyriotis kiek tik nori, o gyvenimas vis tiek priverčia padaryti viena ar kita. Būtent taip man atsitiko su V. Hugo kūriniu „Paryžiaus katedra“. Spyriojausi ir neskaičiau jo mokykliniais metais, spyriojausi ir neėmiau jo į rankas ir kaip laisvalaikio skaitinių, kol, galiausiai, universiteto dėka buvau priversta.

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus katedrą“.

Neišsigąskite, viskas su ta knyga gerai, gražus turinys, gražūs sentimentai nuolat kintančiam Paryžiui, gražūs veikėjai, bet tai nebuvo mano skaitinys. Pritrūko to, ką jau pažinau Hugo: negailestingo pataikymo į visuomenės skaudulius, tokio, koks atsiranda tik vėlyvesniojoje kūryboje. Šiame kūrinyje Hugo dar jaunas, dar neatėjęs iki savęs, bet jau pakeliui.

Suprantu už ką šis kūrinys garbstomas: XV amžiaus Paryžius jame tikrai įspūdingas, o dar įspūdingesni žmonės, kuriuos jame sutinkame, nuo paprasčiausių valkatų, beteisių čigonų, svajingų filosofų, švenčiančių studentų, atstumtojo kupriaus iki šventųjų dvasininkų, karaliaus pavaldinių ir pačio Liudviko XI. Visa tai Hugo sugeba sutalpinti gan mažoje knygutėje (bent palyginus su prieš tai mano perskaitytomis). Hugo prozos kūrinių stiprioji lytis ta, kad jis geba tokias skirtingas istorijas, tokius skirtingus veikėjus sulydyti į krūvą kaip niekas kitas. Netikėti istorijos vingiai tiesiog pakeri. Ir iki skausmo, atrodo, žinoma istorija čia atsiveria kaip jau pažįstamas, bet dar iki galo neištirtas pasaulis.

Kaži ar verta aprašinėti veikėjus, su kuriais susiduriame kūrinyje? Visi juos pažįsta iš filmų, miuziklų, dainų ir kt., kas tik neprikurta šia nemirštančia Hugo tematika. Galiu pasakyti, kad labiausiai knygoje mane sužavėjo tikrai ne Esmeralda, kaip skelbia knygos nugarėlė. Kaip norit taip, negaliu pateisinti tokio moters naivumo, kuris leidžia šitaip pamesti galvą dėl tuščiagalvio Febo.

Romane mane kaip tik sužavėjo Klodas Frolo ir Atsiskyrėlė. Šie išprotėję veikėjai buvo įdomūs, magnetizuojantys, bauginantys. Klodo „meilė“ Esmeraldai, kuri pražudo ją, pražudo jo dvasią ir jį patį, tarsi atspindi asketiškųjų viduramžių, kurie pasidavė atriedančio renesanso įtakai. Skaitydama apie Atsiskyrėlė tikrai jaučiau motinos neviltį, link išprotėjimo nuvedantį skausmą, netekus dukters ir gyvulišką motinišką kovingumą, už jos gyvybę, vėl susitikus. Kvazimodo personažas taip pat buvo šio to vertas, ypač kai baigė kaip šuo sekioti savo globėją Frolo ir už Esmeraldos mirtį išstūmė šį iš Katedros aukštumų (pakvimpa renesanso laisve?).

Negaliu sakyti, kad knyga man nepatiko. Bet joje nebuvo To, kas mane patrauktų į ją visu kuo. Telieka svarstyti, kad, galbūt, viskas būtų kitaip, jei vėlyvasis Hugo man nebūtų sugadinęs jaunesniojo vaizdo.

P.S. kad Esmeraldos ir trijų jos vyrų istorija tikrai nemirtinga ir populiari įrodo net ir lietuviai, pateikę šios interpretaciją gerai žinomos dainos pavidalu.