A. Mackus "Netikėjimas"

            Šiandien, pavasariui lėtai slenkant į mūsų kiemus,  pas mane A. Mackaus eilėraštis „Netikėjimas“.

Turiu prisipažinti, kad mano santykiai su lietuvių autorių kūryba nėra glaudūs. Jų skaitau ypatingai mažai, ypač kalbant apie prozininkus. Nežinau kodėl, galbūt kaltos sunkios jų eilutės, galbūt patriotiškumo stoka, galbūt mano valios stoka, galbūt nevykęs nusistatymas, bet nieko sau negaliu padaryti. Lietuviai man atrodo geresni (ir yra priimtinesni)  kaip poetai.

           „Netikėjimą“ galėčiau įvardyti kaip vieną mėgstamiausių savo eilėraščių. Ir nors parašytas jis jau prieš pusę amžiaus, bet jo žodžiai neprarado aktualumo ir šiandien.

           Žinoma, tuo kartu, kai buvo parašytas, šis eilėraštis kalbėjo kitai auditorijai ir apie kitus dalykus, bet man, kaip priklausančiai kitai kartai, jis labiausiai siejasi su mūsų būtyje vis stipriau įsigalinčiu susvetimėjimu.

Tokio stipraus mus veikiančio atsiskyrimo nebuvo net tais prabėgusiais laikais, kuriais, logiškai mąstant, jis turėjo būti viena pagrindinių visuomenės sudedamųjų dalių. Nebuvo jo nei mūsų tėvų laikais, kai telefonu naudotis galėjai tik stotyje, nebuvo jo ir kai giminės matydavosi kartą metuose, nebuvo jo net ir senelių laikais, kai iš vieno miestelio į kitą traukdavo arkliu pakinkytu vežimu. Bet dabar, kai, pagalvojus, turime viską, kas duoda mums puikias sąlygas gyventi glaudų gyvenimą, mes ėmėme ir pasigavome susvetimėjimo ligą.

         Kodėl taip yra? Dažnai pagalvoju, kad to priežastis ta, jog mes prarandame nuoširdumą, nuoširdumą sau, nuoširdumą žmoniems ir aplinkai, kuri mus supa, o kodėl tai vyksta galėtumėm svarstyti ir svarstyti, taip ir nerasdami vienareikšmio atsakymo. Kažkada susvetimėjimas - gal geriau jį vadinti atskirtimi - buvo fizinis, bet dabar jis tapo mūsų dvasios dalyku. Būtent todėl man ir patinka šis Mackaus eilėraštis, už tai, kad jis pastebėjo žmogaus viduje vykstantį procesą, kuris, net ir pasikeitus galimoms jo priežastims, nepraranda aktualumo ir yra atviras interpretacijoms.

Netikėjimas

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą

ir elgetas, smuikuojančius

prie katedrų.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.

"Didieji lūkesčiai" 2012

Šiandien supratau, kad kalendorius pradeda tapti mano priešu. Laikas lekia per daug greitai, o aš kulvirščiais stengiuosi jį vytis, suspėti kartu su juo, bet nieko iš to neišeina. Negaliu patikėti, kad prabėgo ilgasis savaitgalis, savaitė, ištisa dienų virtinė, o aš, besivydama laiką, nuo jo atsilikau dar labiau. Įsisukus į tokį būvį net nebepastebi, nebespėji suskaičiuoti, kelintadienis šiandien. Kadangi šią savaitę tempai buvo tokie greiti, tai įsibėgėjimo įtakota, dvasiškai jaučiuosi lyg JAU įžengusi į penktadienį, tačiau fiziškai pas mane VIS DAR antradienis, nes nuo tada mano galva vargiai buvo pasiekusi pagalvę.

Vienintelis geras dalykas, kad jausdamasi „penktadienyje“ galiu kiek laiko skirti ir sau, nejausdama savigraužos, kad darau nusikaltimą ir išnaudoju „pagautą“ laiką netinkamai. Taigi, šį kartą, nusprendžiau kiek jo atsijoti ir dar vienai, lauktai, bet kine taip mano ir neišvystai, ekranizacijai. Tai dar viena, 2012-aisiais pasirodžiusi, Charles Dickenso romano „Didieji lūkesčiai“ ekranizacija, kurios režisavimo ėmėsi Mike Newell. Šis režisierius kino industrijoje tikrai ne naujokas, o jo darbų sąrašas gan įvairus, dirbta ir su „Persijos Princu“ (2010) ir su „Doniu Brasco“ (1999) ir su „Ketveriomis laidotuvėmis ir vestuvėmis“ (1994) bei Hariu Poteriu ir t.t.

Kadangi knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sukirtau dar trindama mokyklos suolą, šios ekranizacijos laukiau lyg galėsiančios mano galvoje prikelti, vaizduotėje susikurtuosius Dickenso personažus. Žinau, toks, į savus išgyvenimus orientuotas, nusiteikimas ne per geriausias pradedant žiūrėti filmą, tačiau taip jau buvo.

Nežinau kodėl, bet net ir su netinkamu nusiteikimu pradėtas žiūrėti kūrinys manęs visiškai nesuerzino. Kažkaip mistiškai visa aplinka ir veikėjai, atitiko mano vaizduotėje išlikusį perskaitytos knygos vaizdą. Veikėjai, kurie man pasirodė tokie stiprūs, gyvi ir realūs skaitant romaną, ekranizacijoje buvo tokie patys.

Kas neskaitėte knygos, reikėtų trumpai apžvelgti istoriją, su kuria susidursime. Ta istorija bus apie našlaitį Pipą, kuris dar vaikystėje padeda iš kalėjimo pabėgusiam katorgininkui. Šis nepamiršta vaiko parodytos ištikimybės ir, prabėgus keletui metų Pipas gauna pranešimą, kad jis kviečiamas vykti į Londoną tapti džentelmenu, jį remiant paslaptingam globėjui, kurio pavardė negali būti atskleista. Pipas išvyksta, pradeda džentelmeno gyvenimą, bet šis nėra toks, kokio būtų galima tikėtis, atsiskleidžia tokio gyvenimo beprasmiškumas ir tuštumas.

 Žinoma, kokia būtų istorija, jei į ją neįsipintų ir meilė. Pipas taip pat ją patiria, deja, skiria ją netinkamai moteriai, kurią sutinka dar vaikystėje, tarnaudamas pas gan pakvaišusią, dėl jaunystėje patirtos psichologinės traumos, moterį. Jis įsimyli mergaitę, kuri jau nuo mažumės savo globėjos yra mokoma nekęsti vyrų.

„Didieji lūkesčiai“ man patinka dėl savo iškeliamų problemų. Viena iš tokių, tai ar verta gėdytis savo šaknų, pradedant naują gyvenimą ir siekiant daugiau; ar teisinga atstumti sau artimus žmonės vien dėl to, kad šie neatitinka to statuso į kurį yra taip netikėtai įžengiama. Būtent tai įžvelgsime Pipo ir jo „dėdės“ Džo santykiuose, kurie ilgainiui taps komplikuoti, atstumiant pastarąjį. Ši problema kaip viena svarbiausių pasirodo ir naujausioje filmo ekranizacijoje. Taip pat šioje paryškinamas būtent aristokratiško, filisteriškojo gyvenimo tuštumas. Apie tai byloja ne tik aplinka ir šių „džentelmenų“ elgesys, bet ir Pipo mylimoji, dažnai kartodama, kad ji neturi širdies, kitaip tariant, yra tuščia. Tiesa, Estelos personažas nėra vien tik blogas ar netinkamas, apie ją galime kalbėti ir ją suvokti kaip stiprią asmenybę, kuri net ir jausdama, kad jos elgesys klaidingas, neišsižada savo šaknų, jai įskiepytų principų, kur palūžta Pipas, atstumdamas savo augintoją. Kūrinyje tarsi supriešinami du pradai: natūralusis, neišprusęs gamtiškasis bei kultūra prisidengęs, arogantiškasis ir išprusęs. Pirmasis čia pateikiamas kaip idealas, kaip išsaugantis žmogiškumą, širdį, nuoširdumą, aukštuosius jausmus, net ir gyvenant priešingoje tam, skurdžioje, aplinkoje, o antrasis tarsi kritikuojamas už tai, kad, net ir viską turėdamas, skęsdamas prabangoje, jis neišsaugo humaniškumo ir visai neteisingai skirsto žmones pagal tai ką jie įgyja, o ne pagal tai ką turi.

Naujojoje ekranizacijoje Pipo vaidmens apsiėmė jau iš „Karo žirgo“ mums gerai pažįstamas Jeremy Irvin, jo mylimosios Estelos vaidmenį sukūrė man kol kas tik iš „epizodų“ pažįstama Holliday Grainger. Pereinant prie vyresniosios filmo kartos pasipila aukso monetos. Čia rasime ir Ralph Fiennes, paslaptingojo globėjo ir kalinio vaidmenyje; Helena Bonham Carter, kuri vėl sukurs, sau jau įprastą pastaraisiais metais, pasaulio nesuprastosios, raganiškų bruožų, savotiškos „pamišėlės“ vaidmenį. Labai įtikinamą vaidmenį sukuria Jason Flemyng vaidinatis Džo, o jau kultiniu galimas laikyti Robbie Coltrane įkūnija advokatą Jagersą.

Siūlyčiau nepraleisti šios ekranizacijos ir ją pamatyti visiems, besidomintiems tokio tipo kūriniais, taip pat tiems, kurie skaitė knygą ir tiems, kurie jos neskaitė. Pirmieji, neturėtų likti nuvilti, kadangi, tai tikrai stipri ir gerai "sukalta" ekranizacija, o antrieji galės susipažinti su gan tiksliai atkurtu romanu. Žinoma, kas matėte ankstesniąsias ekranizacijas nieko naujo nepamatysite ir šioje. Tik galbūt reikšminga tai, jog šioji, kaip ir kitos šiuo metu kaip iš kibiro vanduo pasipylusios ekranizacijos, įveda Dickenso kūrinį į XXI amžiaus būtį ir įveda to vertai. 

Moters diena, gatvės nuogirdos ir Diana Ross

Nors lauke dar šalta, bet sugrįžusi saulė jau džiugina akis. Deja, dar negaliu prisiversti ištarti žodžio „pavasaris“, bet gamta jau arti, labai arti...

Kaip galima pastebėti kalendoriuje, šis penktadienis mums, mergaitėms, merginoms, panelėms, moterims ir t.t., yra neeilinis. Įvairiausio plauko vyrukai turi dar vieną progą švęsti ir už tai turi būti dėkingi ne kam kitam, o moterims. Ant kiekvieno kampo išdygę tulpių pardavėjai nepraleidžia progos ir primena kuo reikia įsipiršti moteriai, o vyrai, tarsi baisiausi nusidėjėliai, priėję greitomis skuba išsipirkti sau „indulgencijos“ tulpių puokštelę, atrodytų, kuo didesnė, tuo daugiau nuodėmių bus pamiršta.

 Bet tai tik tušti simboliai, nes retas kuris bent jau supranta, kokia viso to dovanojimo reikšmė. Pavyzdžiui šiandien, eidama gatve nugirdau šalimais einančių draugų pokalbį. Vienas iš jų ką tik skubėjo su savo „indulgencija“ namo, o kiti du tuo metu ėmė jo klausti, kam jam tos gėlės, ar jau iš pat ryto norys „kotą“ pamirkyti? Nežinau ar čia tokie vyriški juokai, bet man tai labiau panašėja į vieną didelį vyrišką kompleksą. Ir to komplekso pavadinimas yra: paniškai bijau moteriškumo! Niekaip kitaip negaliu įvardyti tokios vyriškos trumpakotiškos, atleiskite, trumparegiškos nuomonės pareiškimo.

Vyrai saugokitės, iš šios rytinės scenos aš padariau porą išvadų; pirma, jei draugai klausia apie gėles, vadinasi jiems tai neįprasta; antra, jei neįprasta, vadinasi gėlės tikrai skirtos ne moteriai, o šios dienos vartotojiškumui patenkinti (kaip tokią dieną be gelių); trečia, jei vyras neatsako į tokius, jo pusėn mestus žodžius apie koto įmerkimą, o sugeba tik susidrovėjęs nusijuokti, tai jis, mielieji, yra kompleksuotas ir bijo moteriškumo ar visiškai jo nesupranta.

Ištraukiam šaknį: vyras, kuris perka moteriai gėlių kartą metuose, manau, visai nesupranta moteriškumo sąvokos, nes kaži ko gėdijasi susitikęs draugus ir slepia savo puokštelę po pažastimi kaip baisiausią savo silpnumo įrodymą. Be to, jei jau perki gėlių kartą metuose, tai kodėl būtent kovo 8-ąją? Juk taip išsiduodi, kad prisimeni, jog gyveni su moterimi tik kartą metuose ir tai ne savo, o kalendoriaus dėka.

Ne apie vyrų kompleksus ir silpnybes šiandien reikėtų kalbėti, bet kažkaip neišeina susilaikyti. Ir vyrukai, prašau nepagalvoti, jog moteriai, kad ji pasijaustų moterimi, reikia gėlių. Jos tėra dėmesio, kurį turite skirti savąjai, simbolis (čia reikia atkreipti dėmesį į žodį TURITE).

Sunku gyventi mūsų laikais, kai lyčių teisės (žinoma ne galimybės) yra sulygintos. Dažnai per darbus, buitį šeimos pamiršta vienas kitą, o moterys taip pat pamiršta, kad nėra nei „skalbyklė“, nei „indaplovė“, nei „sekso mašina“. Ji yra moteris su visais savo jausmais, emocijomis, pykčiais ir nekalbadieniais. Vyrams telieka tai suprasti ir pripažinti, kad, visgi, gyvena ir myli moterį, o ne atskiras jos dalis. Ir nėra ko čia slapstyti tų puokštelių, rodančių, kad nepaisant to, jog dažnai esate pavadinamas asilu, jūs vis tiek sugebate mylėti. Mano nuomone, Lietuvos vyrams reikia išmokti vieno dalykėlio, įsiteigti sau, jog moteriai rodomas dėmesys nerodo jų silpnumo. Atvirkščiai savo dėmesiu jūs silpninate moters gynybą (draugai dėl „koto“, kad ir bjauru, bet buvo teisūs). Jei vyrai tai suprastų ir išmoktų tinkamai tuo pasinaudoti, mažiau moterų jaustųsi nelaimingos ir išnaudojamos. Tenkinkite savo ego, bet darykite tai taip, jog moteriai atrodytų atvirkščiai. Meilė, tai žaidimas, kuriame vienas visada sukčiauja, taigi, kodėl tas sukčiaujantysis negalėtumėte bent kartą būti jūs?

Gavosi ilga šneka, deja, daugiau ar mažiau, apie nieką. Taip ir nepasveikinau moterų, už tad atskaičiau (ne)teisingą pamokslą ir išpeikiau vyrus:DDD

Reikia taisytis. Visom moterims linkiu daugiau juoktis ir pokštauti, gyvenime tam yra užtektinai priežasčių. Juokitės iš savo nubėgusios akies, prisvilusio pyrago, sūnaus, besimokančio teisingai užsirišti batraiščius ar vyro, kuriam reikalinga instrukcija norint įjungti skalbimo mašiną; merginos juokitės iš savo besiriejančių tėvų, nerangaus vaikino bučinio ir nepavykusių pirmųjų bandymų...yra tiek daug ką galime paversti juoku, o ne pykčiu ar apmaudu.

Kokia būtų šventė, jei per ją neskambėtų kokia nors ją įprasminanti muzika. Šiandien adresuoju jums keletą moteriškai sentimentalių garsiosios Diana Ross kūrinių. Labiausiai Moters diena man siejasi su sena jos daina „When You Tell Me That You Love Me“, mano nuomone, pasakančia visa, ką aš čia bandžiau taip nevykusiai išaiškinti apie moterį ir jos būtį. Kitos dainos tai: „Cryin‘ My Heart Out For You“, „Chain Reaction“ bei „One Shining Moment“.

Gražios, moteriškos šventės.

Amos Lee antradienis

        

 Su kokia muzika palydite dieną? Pas mane ji išeina su Amos Lee. Tai amerikiečių kilmės atlikėjas, kurio kūriniai apsistoja folko, soulo ir roko stilių samplaikoje. Dėl savo skambesio jis dažnai vadinamas vyriškuoju Norah Jones antrininku, bet tai nėra blogai, kam ji patinka.

Reikia pasakyti, kad Lee neskubėjo pasukti į muzikos kelią. Rimtai apie tokią karjerą pradėjo mąstyti vėlokai, o iki tol ramiai baigė Pietų Karolinos universitetą bei mokė vaikus anglų kalbos subtilybių. Savo muzikinę karjerą jis pradėjo 2004 metais, kai jo vadybininkui pavyko išprašyti įrašyti Lee "demo" įrašą  „Blue Note Records“ studijos. Viskas baigėsi įrašymo sutartimi bei bendradarbiavimu su žymiąja Jones, keliaujant kartu su jos 2004 metų turu, ir apšildant publiką.

Nuo tada Lee „apšildė“ ne vieną atlikėją, o jo parašytos dainos sugulė jau į keturis studijinius albumus. Paskutinysis- „Mission Bell“- pasirodė 2011- aisiais debiutuodamas iš pirmųjų pozicijų Billbord‘e ir, sakyčiau, užtvirtindamas Lee kaip talentingą kūrėją.

Kuo Amos Lee patinka man? Pirmiausia tuo, jog labai daug tekstų savo studijiniams albumams parašo pats. Todėl, kad tekstai yra apie mus, apie žmonės, apie gyvenimą, kurį gyvename ir viską vainikuoja apie tai kalbantis švelnus, neįkyrus balsas, kurio galima klausytis po sunkios dienos ar tinginystės mėnesio, -  visai nesvarbu.

Pridedu keletą dainų iš jo vėlyvojo albumo "Mission Bell": "Learned A Lot", "Out Of The Cold", "Windows Are Rollded Down", "Hello Again". 

"Elles" 2011

Prieš keturias dienas kalendorius mums pradėjo skelbti pavasarį, tačiau man vis dar šalta šalta žiema, nuo kurios „gripo burtų“ man nepavyko pasprukti. Nors dienos ir ilgėja, o saulė grįžta, tačiau, kol kas, nejaučiu viso to magijos. Galbūt kalta liga, o gal pasaulis, kuriame gyvename, kuriam netenkame potraukio žingsnis po žingsnio, kai tenka gyventi priverstinai tempiamam, besiilginčiam praeities šešėlių...

Kad ir kaip bebūtų, šiandien mano akiratyje – 2011 metais pasirodęs filmas „Elles“. Filmą režisavo ir iš dalies scenarijų parašė man kol kas nauja pavardė: lenkė Małgorzata Szumowska, o juostos debiutas buvo paženklintas Toronto kino festivalyje.

Filmą nusprendžiau suvalgyti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, žinoma, buvo Julliette Binoche, o antroji ne ką išradingesnė: suviliojo pati istorija.

Ką manote apie prostituciją? Tai problema?/ gyvenimo būdas?/ profesija?/ įprotis?/ „lengvi pinigai“? Kodėl merginos tai daro? Kokius turi pasirinkimus daryti kita? Kas verčia likti būtent šioje sferoje? Filmas, tiksliau žurnalistė Anė, užduos visus šiuos ir dar daugiau klausimų dviems studentėms prostitutėms, norėdama parašyti straipsnį apie šią, seniausią pasaulyje, „profesiją“.

Vienos dienos intervale mes išvysime nei daug nei mažai: moters kasdienybę, susidedančią iš darbo, vaikų priežiūros, namų kuopimo ir moteriškų minčių, susijusių su rašomu straipsniu. Ši tema Anę taip įtraukia, kad net ji pati pradeda permąstyti ir suprasti daugelį dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavo. Dviejų prostitučių – Šarlotės ir Alicijos - papasakotos istorijos skirtingos, bet ir panašios: abi pasirinko prostituciją dėl pinigų ir darbo valandų, kurios palieka užtektinai laiko studijoms universitete.

Šarlotė miela, optimistiška mergina pasakojasi iš šio darbo besistengianti prisiminti tik šviesiąsias puses. Ji dirba prostitute, norėdama susimokėti už studijas. O Aliciją, lenkę, į šį kelią atveda būtinybė susirasti stogą virš galvos. Priežastys panašios, bet požiūriai, mintys, skirtingos kaip karamelė ir kartusis šokoladas.

Bene didžiausią įspūdį man paliko būtent Alicijos istorija, nes jai gyvenimas nepašykšti situacijų, kurioms reikia minutės intervalo sprendimo, o juk darbai užsienietėms studentėms per tiek neatsiranda, todėl ji priversta imtis prostitucijos, kuri nėra iš tų profesijų apie kurias svajoji žaisdama su lėlėmis ir rašydama rašinius apie ateities darbą.

Julliett Binoche filme taip pat atliko sudėtingą darbą, kurdama Anės personažą, kuriam čia netrūksta dinamikos, neramumo ir net beprotiškumo, perprantant pasaulio, vyrų dvipatiškumą, psichologiją ir silpnumą.

 

Filmas neperša jokių nuomonių, jokio požiūrio į šias merginas, tiesiog stebėtinai ramiai parodo kiekvienos iš jų rutiną, kuriose jos sutinka vis skirtingus vyrus. Juosta, kad ir kaip keista, privertė susimąstyti ne apie ką kitą kaip apie feminizmą, kuris spinduliuoja ne tik iš Anės, pasiekusios aukštumų savoje profesijoje, bet ir iš merginų vidaus. Iškyla klausimas, kada moteris jaučiasi laisva ir nepriklausoma, o atsakymą pasirodo turi merginos. Jos sako, jog darydamos „tai“ turi visišką laisvę ir pasirinkimą daryti tik tai, kas joms patinka, visišką moterišką laisvę, tačiau ar tai tiesa, ir ar tai gali būti tiesa, palikime apsvarstymui lygiai kaip paliekame ir kitką: moralės klausimą, vyrų smurto problemą, nihilistinę bei hedonizmo valdomą būtį.