2014 m. birželio 9 d., pirmadienis

Nemiga. (BE)prasmybė. Mekas.


Pastaruoju metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.
Tiesa pasakius, jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita [birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.
Bet ne. (Mekas stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme, matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...
Nemąstymas – štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato, nes per daug mato.
Bet užteks. Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:

Viskas man yra be prasmės

Viskas man yra be prasmės
ir viskas
nereikalinga –

aš gvenu tik iš inercijos
iš įsibėgėjimo
prisiversdamas ir
įsikalbėdamas
kad viskas yra
gražu ir kad šitas gyvenimas
yra vertass gyvenimo.

Dabar yra trečia
ryto
ir visi miega ir yra
pati naktis.

Guliu atmerktom akim. Žinau,
gulėsiu taip
iki pat ryto
atvirom akim
taip kaip visa šita
naktis. –

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą