2015 m. birželio 13 d., šeštadienis

Vasara, pabandom iš naujo nemirti




Ne visada miršti amžinai. Kartais Mirtis sustoja, pasibaido, atšoka nuo tavęs ir tu vėl – gyvas. Tik tai ne atsitiktinumas. Kad nemirtum, reikia milžiniškų pastangų: susitaikymo su savimi,  dozės C vitamino, vieno konfiskuoto arbūzo, kartais – braškių, skęstančių šampane, kvapo, tinkamos melodijos, kartais – besijuokiančių draugų, vienatvės, tylos, didelio miesto triukšmo, sekso, pamišimo, namų... nieko...

Kad nemirčiau reikia vasaros ir laisvės. Reikia jai ritmą mušančių kompiuterio klavišų, sveikų abiejų rankų pirštų. Reikia stipraus išbudinančio vėjo, besiveržiančio pro žiemos nepraleidžiantį plastiko langą. Reikia jūroje skęstančios ir miško žalumoje prisikeliančios saulės, reikia spalvotos padangės. Reikia miško tylos, dviračio ir delnuose netyčiomis traiškomų uogų kvapo. Reikia muzikos ir neatsakingumo. Knygos ir kitų istorijų, pasaulio. Reikia paties savęs. Ryto rasos ir puodelio arbatos. Minčių. Pokalbio. Tavęs. Dialogo.

Tiek daug reikia, kad galėtum kurti, kvėpuoti, kad galėtum nemirti. Kad galėtum verkti. Mylėti. Gyventi. Bet tik tiek... tad, kodėl didžiąją dalį gyvenimo mes renkamės mirti?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą