Dar atostogų pradžioje baigiau
kirsti, amerikiečių legendos, William‘o Faulkner‘io romaną „Triukšmas ir įniršis“, bet kažkaip dėl
apėmusio letargo nekilo rankos apie jį parašyti, kad ir kelias eilutes. Vis dėlto,
tai buvo per geras kūrinys, kad taip paprastai nuleisčiau jį į laiko
kanalizaciją. Taigi trumpai keletas žodžių apie šią knygą tiems, kas svarstote,
ar kada svarstysite, imti šią knygą į rankas ar ne.
„Triukšmas ir įniršis“ pasakojo
apie vienos šeimos gyvenimą: jos kraują, genus ir degradaciją. Kas yra šeima?
Ką reiškia ją išduoti jos narių akimis? Savo akimis? Ką laikyti pilnateisiu
šeimos nariu, o ką ne? Kas turi teisę nutraukti šeimos ryšius? Kas yra
teisinga, kas ne? Kas yra gera, o kas bloga? Kur ribos? Kaip praeitis atliepia
dabartį? Ir dar daugelis ne ką įdomesnių, atkastų ir dar neatrastų, klausimų
mėtėsi užmaskuoti žodingame Faulkner‘io tekste.
Turiu pasakyti, jog „Triukšmas ir
įniršis“ nėra lengva knyga – joje vyrauja pasąmonės srautas, kur ne kur mintys
nerišlios, sakiniai neužbaigti, kai kur tekstas be skyrybos, bet nevertėtų
išsigąsti. Ir tikrai nebandykite pasiėmę į rankas šią knygą numesti į šalį
perskaitę tik keletą puslapių ir nutarę, kad tai kažkoks š...., kuriame nieko
neįmanoma supaisyti, – skaitant toliau pasakojimas darosi vis aiškesnis, tarsi
atsispyrus nuo vandenyno dugno ir pradėjus plaukti aukštyn – tikrąja to žodžio
prasme.
Kad neišsigąstumėte pradžios ir
dėl aiškumo, nukreipkime temą, ir pakalbėkime apie veiksmą: knygoje, nepaisant
logiškos chronologijos sekos, yra aprašomos keturios dienos: 1928-ųjų balandžio
septintoji, 1910-ųjų birželio antroji, 1928-ųjų balandžio šeštoji ir,
galiausiai, – tų pačių metų balandžio aštuntoji. Kiekvienos dienos įvykiai
kūrinyje yra pasakojami skirtingų balsų: pirmoje dalyje girdime Bendžaminą,
antroje – Kventiną, trečiojoje – Džeisoną, o ketvirtojoje – autorių. Taigi
istorija knygoje papasakojama išimtinai vyrų: trijų brolių balsais ir
autoriaus, ignoruojant ketvirtąją seserį (sąmoningas veiksmas ar užmačia?),
kurios likimas padaro didžiulę įtaką visos šeimos santykiams ateityje.
Sunkiausiai skaitoma yra pirmoji
kūrinio dalis, kadangi ji ne tik parašyta pasąmonės srautu, bet dar parašyta
dauno žmogaus pasąmonės srautu. Visgi, kaip ir patariau, nesileiskite jos
užmušami ir skaitykite toliau, nes autoriaus sukurta istorija yra tokia
įtraukianti ir intriguojanti, kad vėliau sunkiai galėjau paleisti knygą iš
rankų.
Faulkner‘io tekstas labai žodingas,
melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad
skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus
galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai taip tikroviška, kad sunku apsakyti: Bendžamino
mintis sunku sugaudyti, jos šokinėja didžiuliais metų intervalais, Kventinas
intravertiškas, įstrigęs ties vienu,
vis grįžtantis mintimis, kurios nutrūksta... Džeisono mintys aiškios, jis
įskaudintas, jo garbė ir vyriškumas pažeisti, jis nori keršto, neapkenčia...
Knyga labai tvirta. Būtent –
tvirta. Žodžiai, mintys, istorija – viskas taip, kad nieko nesinori pakeisti. Šią
knygą skaityti nutariau impulsyviai, bet ji neprivertė gailėti jai paskirto
laiko. Tiesa, norint pasigirti, kad tikrai skaičiau Faulkner‘į, manau, vertėtų
šį kūrinį dar kartą atidžiai permesti akimis:DDD
„Triukšmas ir įniršis“ sėkminga
pirmoji pažintis su William‘o Faulkner‘io kūryba, kuri ne tik, kad nenuvylė,
bet net įžiebė norą perskaityti ir kitus šio rašytojo darbus. Telieka tikėtis,
kad laikas bus man palankus.
Palieku Jus su lengva ištrauka iš
knygos (šeimos motulė kalba):
„ ką gi aš padariau kad
susilaukia tokių vaikų Bendžaminas buvo jau pakankama bausmė o dabar ji visai
negerbia manęs savo motinos aš kentėjau dėl jos svajojau planavau aukojau
nusileidau į slėnį bet nuo pat tos dienos kai atsimerkė ji nė karto nepagalvojo
apie mane nesavanaudiškai kartais žiūriu į ją ir klausiu savęs ar ji mano duktė
tik vienas Džeisonas nesuteikė man nė trupučio liūdesio nuo pat tos akimirkos
kai paėmiau jį pirmąsyk ant rankų...tu visad rasdavai pasiteisinimų savo kraujo
giminei tau tiktai Džeisonas atrodo prastas nes jis veikiau Beskombas negu
Kompsonas o tuo tarpu mano mergyte ne geresnė nei tos kai buvau vaikas jaučiausi nelaiminga dėl menkos mūsų Beskombų kilmės bet buvau mokoma kad vidurio nėra kad moteris arba dama arba nėra ja tik aš nė nesvajojau kai laikiau ją ant rankų kad mano dukrelė galėtų sau leisti šitaip...“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą