2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

William Faulkner "Triukšmas ir įniršis"


Dar atostogų pradžioje baigiau kirsti, amerikiečių legendos, William‘o Faulkner‘io romaną „Triukšmas ir įniršis“, bet kažkaip dėl apėmusio letargo nekilo rankos apie jį parašyti, kad ir kelias eilutes. Vis dėlto, tai buvo per geras kūrinys, kad taip paprastai nuleisčiau jį į laiko kanalizaciją. Taigi trumpai keletas žodžių apie šią knygą tiems, kas svarstote, ar kada svarstysite, imti šią knygą į rankas ar ne.
„Triukšmas ir įniršis“ pasakojo apie vienos šeimos gyvenimą: jos kraują, genus ir degradaciją. Kas yra šeima? Ką reiškia ją išduoti jos narių akimis? Savo akimis? Ką laikyti pilnateisiu šeimos nariu, o ką ne? Kas turi teisę nutraukti šeimos ryšius? Kas yra teisinga, kas ne? Kas yra gera, o kas bloga? Kur ribos? Kaip praeitis atliepia dabartį? Ir dar daugelis ne ką įdomesnių, atkastų ir dar neatrastų, klausimų mėtėsi užmaskuoti žodingame Faulkner‘io tekste.
Turiu pasakyti, jog „Triukšmas ir įniršis“ nėra lengva knyga – joje vyrauja pasąmonės srautas, kur ne kur mintys nerišlios, sakiniai neužbaigti, kai kur tekstas be skyrybos, bet nevertėtų išsigąsti. Ir tikrai nebandykite pasiėmę į rankas šią knygą numesti į šalį perskaitę tik keletą puslapių ir nutarę, kad tai kažkoks š...., kuriame nieko neįmanoma supaisyti, – skaitant toliau pasakojimas darosi vis aiškesnis, tarsi atsispyrus nuo vandenyno dugno ir pradėjus plaukti aukštyn – tikrąja to žodžio prasme.
Kad neišsigąstumėte pradžios ir dėl aiškumo, nukreipkime temą, ir pakalbėkime apie veiksmą: knygoje, nepaisant logiškos chronologijos sekos, yra aprašomos keturios dienos: 1928-ųjų balandžio septintoji, 1910-ųjų birželio antroji, 1928-ųjų balandžio šeštoji ir, galiausiai, – tų pačių metų balandžio aštuntoji. Kiekvienos dienos įvykiai kūrinyje yra pasakojami skirtingų balsų: pirmoje dalyje girdime Bendžaminą, antroje – Kventiną, trečiojoje – Džeisoną, o ketvirtojoje – autorių. Taigi istorija knygoje papasakojama išimtinai vyrų: trijų brolių balsais ir autoriaus, ignoruojant ketvirtąją seserį (sąmoningas veiksmas ar užmačia?), kurios likimas padaro didžiulę įtaką visos šeimos santykiams ateityje.
Sunkiausiai skaitoma yra pirmoji kūrinio dalis, kadangi ji ne tik parašyta pasąmonės srautu, bet dar parašyta dauno žmogaus pasąmonės srautu. Visgi, kaip ir patariau, nesileiskite jos užmušami ir skaitykite toliau, nes autoriaus sukurta istorija yra tokia įtraukianti ir intriguojanti, kad vėliau sunkiai galėjau paleisti knygą iš rankų.
Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai taip tikroviška, kad sunku apsakyti: Bendžamino mintis sunku sugaudyti, jos šokinėja didžiuliais metų intervalais, Kventinas intravertiškas, įstrigęs ties vienu, vis grįžtantis mintimis, kurios nutrūksta... Džeisono mintys aiškios, jis įskaudintas, jo garbė ir vyriškumas pažeisti, jis nori keršto, neapkenčia...
Knyga labai tvirta. Būtent – tvirta. Žodžiai, mintys, istorija – viskas taip, kad nieko nesinori pakeisti. Šią knygą skaityti nutariau impulsyviai, bet ji neprivertė gailėti jai paskirto laiko. Tiesa, norint pasigirti, kad tikrai skaičiau Faulkner‘į, manau, vertėtų šį kūrinį dar kartą atidžiai permesti akimis:DDD
Triukšmas ir įniršis“ sėkminga pirmoji pažintis su William‘o Faulkner‘io kūryba, kuri ne tik, kad nenuvylė, bet net įžiebė norą perskaityti ir kitus šio rašytojo darbus. Telieka tikėtis, kad laikas bus man palankus.
Palieku Jus su lengva ištrauka iš knygos (šeimos motulė kalba):


„ ką gi aš padariau kad susilaukia tokių vaikų Bendžaminas buvo jau pakankama bausmė o dabar ji visai negerbia manęs savo motinos aš kentėjau dėl jos svajojau planavau aukojau nusileidau į slėnį bet nuo pat tos dienos kai atsimerkė ji nė karto nepagalvojo apie mane nesavanaudiškai kartais žiūriu į ją ir klausiu savęs ar ji mano duktė tik vienas Džeisonas nesuteikė man nė trupučio liūdesio nuo pat tos akimirkos kai paėmiau jį pirmąsyk ant rankų...tu visad rasdavai pasiteisinimų savo kraujo giminei tau tiktai Džeisonas atrodo prastas nes jis veikiau Beskombas negu Kompsonas o tuo tarpu mano mergyte ne geresnė nei tos kai buvau vaikas jaučiausi nelaiminga dėl menkos mūsų Beskombų kilmės bet buvau mokoma kad vidurio nėra kad moteris arba dama arba nėra ja tik aš nė nesvajojau kai laikiau ją ant rankų kad mano dukrelė galėtų sau leisti šitaip...“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą