"On the Road" 2011

Mano akiratyje šiandien 2011-ųjų filmas „Kelyje“ („On The Road“).  2012-aisiais filmas spėjo aplankyti Kanų bei Toronto kino festivalius ir susilaukti įvairių vertinimų. Pas pas mane juosta atsidūrė visiškai atsitiktinai, ieškant ko nors, kas tiktų pabėgti nuo kasdienybės ir įgrisusios rutinos. Neatbaidė manęs nė mūsų (ne)mylimoji Kristen Stewart, kuri ir šį kart –n scenų suvaidino išsižiojusi. Šis jos vaidmuo man nelabai kuo skyrėsi dar nuo vieno neseniai su ja pasirodžiusio filmo „Svečiuose pas Railius“; galiu pasakyti, jog, kad ir kur bevaidintų Stewart, man jos vaidyba visur atrodo tokia pati išklerusi ir be charakterio, kad susimastai ar ji iš vis kuria personažą, o gal tik vaidina save pačią? Suprantu, kiekvienas aktorius turi savo firminių išskirtinumų: Jhonny Deppas turi savo žvilgsnį, Heath Ledger turėjo savo firminę šypseną, bet jei, amžinai išsižiojusi, Stewart manosi tokiu būdu susikurti sau „firminį“ tai jai ne labai sekas.

Nepaisant erzinančios Kristen vaidybos, negaliu sakyti, kad filmas yra prastas, net atvirkščiai, tai labai gera istorija apie jaunus žmonės ir jų kelią tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.

Šis filmas tai garsaus amerikiečių rašytojo Jack‘o Kerouac‘o, to paties pavadinimo, kūrinio adaptacija. Autorius yra vienas garsiausių literatūrinių bitnikų, todėl nieko keista, kad didžiausios šlovės jis susilaukė tik po savo "tragiškos" (kaip ir priklauso) mirties – prasidėjus vidiniam kraujavimui dėl ilgo piktnaudžiavimo alkoholiu.

Tiesą pasakius, nelabai domiuosi bitnikų kūryba (neatlaiko nervai), bet pamačiusi filmą tikrai užsinorėjau perskaityti porą šio autoriaus knygų ir susipažinti su jo rašymo stiliumi (laukiu nesulaukiu vasaros atostogų).

Bet čia turėčiau kažką pasakyti apie filmą ir jo turinį. Taigi, pabandysiu. Filmas panašėja į nuotykių dramą, kurioje pasakojamas trijų draugų: jauno rašytojo, poeto bei laisvo oro „direktoriaus“ keliai nuo 1947-ųjų iki 1950-ųjų. Per šiuos metus draugai važinėja iš vienos vietos į kitą, susipažįsta su įvairiausiai žmonėmis, geria, rūko žolę, draugiškai mylisi bei skaito Marcel Proust per daug nesirūpindami ir neimdami nieko giliai į širdį. Nors istoriją mums pasakoja jaunasis rašytojas (mat jis rašo pirmąją knygą iš patirtų nuotykių), tačiau centrine šio filmo ašimi, visgi, turime laikyti trečiąjį draugą – „laisvo oro direktorių“ Dyną, kurio lengvabūdiškumas nusmukdo jį iki žemiausios pakopos. Apskritai, tai istorija apie jaunų žmonių brandą, jų veiksmų neapgalvotumą ir kvailumą, kuris vėliau atsiliepia tolemesniame jų būvyje. Filmas, jo personažas Dynas, man tarsi sakė: jaunystė ir jos kvailiojimai yra gerai, bet kažkada turi ateiti metas subręsti ir imtis atsakomybės už savo bei kitų gyvenimus; nesubrendimas nieko gero neatneša.

Tikrai negaliu sakyti, kad filmas man nepatiko, greičiau man nepatiko pusė personažų,o gal geriau būtų sakyti realių žmonių, kadangi, kiekvienas personažas turi atitikmenis realiame gyvenime; nors ir galiu pateisinti ir suprasti tokį žmonių elgesį, tačiau jis man tikrai nėra priimtinas ir stebėti juos taip elgiantis nebuvo lengva.

Filme netrūksta įžymybių. Pamatysime išprotėjusią narkomanę Amy Adams, Viggo Mortensen, Kristen Dunst, bet šios įžymybės neužgožė jaunosios kartos aktorių, kurie pasirodė tikrai perspektyviai, tai Garrett Hedlund (Dynas) ir Sam Riley (jaunasis rašytojas Selas), jų vaidyba man pasirodė įtikinama ir natūrali.

Pažiūrėti filmą siūlau bytnikų ar „prarastosios kartos“ gerbėjams: kiek niaurus pasakojimas, individo laisvė (kai nėra nė grašio ir rašoma ant gatvėje rastų popiergalių), keistos istorijos ir įvairiausio plauko visuomenės parazitai, nuo besilinksminančių ir gyvenimą norinčių patirti nebrendylų iki jau išprotėjusių ar nurašytų degradantų savo noru, tikrai turėtų užkabinti akį, tokio turinio mėgėjus.