"Naujieji paryčiai", arba šiandienos kaimas

Naujieji paryčiai

siaubo patirtys

gaidžiai

žudomi

kiemuos

iš lovos

nebepakelia

paryčiuos

penktą ryto

vištos

iš penkto

aukšto

laktų

šokinėja

vis dienom

nebetiki

ir saulės

taipogi

kylančios

nebelaukia

nebenori

kur apšviestų

apipešiotas

juodaplunksnes

skylpurvėse

gėrimybių. 

„Vieversys“, arba spėt norėčiau...

„Vieversys“

miškai tie neperžengiami –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs; –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot –

bet dabar jau

vieversys tesi, –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo, –

tylos žodžiai

užauginti tavy

išskrido

vieversiu

grįžti –

nespėjau...

Jostein Gaarder "Cirko direktoriaus duktė"

Šiandien apie norvegų rašytojo Jostein Gaarder romaną Cirko direktoriaus duktė (Alma litera, 2007). Skaitymo laikotarpiu, kai kas nors paklausdavo ką skaitau ir man tekdavo atsakyti, supratau, kad rašytoją visi gerai pažįsta dėl romano Sofijos pasaulis. Deja, mano rankų jo garsusis darbas dar nespėjo pasiekti, bet, turiu pasakyti, kad perskaičiusi Cirko direktoriaus dukterį negalėčiau abejoti, jog verta suskubti perskaityti ir Sofijos pasaulį.

Tiesą pasakius, ši knyga mano lentynoje išgulėjo ne vieną žiemą, kol atėjo „tinkamas“ laikas ją atversti. Ilgo gaišimo priežastis, matyt, buvo susijusi ir su šios knygos – klaidinančiu! –  pavadinimu. Atsiversdama knygą tikėjausi istorijos apie cirko direktoriaus dukterį Paniną Maniną, bet, pasirodo, gavau katiną maiše :D

Parašyta pirmuoju asmeniu, knyga pasakoja Peterio – rašytojų pasaulyje žinomo kaip „Voras“ – gyvenimo istoriją. Dar būdamas mažas Peteris pradėjo kurti istorijas, tačiau niekada neplanavo tapti rašytoju, argumentuodamas, jog:

„Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo per daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų ne tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.“

Taigi Peteris, turėdamas neišsemiamus (ir nuolat augančius) siužetų ir apmatų klodus, bet neturėdamas jokio tikro pašaukimo tapti rašytoju, nusprendžia užsidirbti pardavinėdamas savo sumanymus „tikriems“ rašytojams; tiems, kurie įstrigo po pirmosios knygos, tiems, kurie nebeturi ką pasakyti, ar tiems, kurie nori būti rašytojais, tik nežino nuo ko pradėti.

Laikui bėgant Peterio sukurtas Rašytojų paramos ratas taip išsiplečia, jog paties Peterio gyvybei iškyla nemenkas pavojus: jis priverstas bėgti. Būtent užsidaręs nuošaliame viešbutyje netoli Neapolio, kuriame kažkada pats Ibsenas rašė Lėlių namus, Peteris ima užrašinėti savo memuarus, pradėdamas nuo vaikystės. Jis pasakoja apie sekmadienius apsilankymus cirke su tėvu, apie jo sapnuose vis pasirodantį žmogeliuką, kuris vieną dieną nusprendžia nebegyventi sapnuose ir atsikrausto pas Peterį, apie moteris, kurios sutikdavo žaisti.

Tačiau ypač svarbi knygoje Peterio meilė – Marija; moteris kurią jis sutinka būdamas devyniolikos. Mintys apie tuomet sutiktą dešimtmečiu vyresnę moterį, kuri atvirai sudarė su juo sandėrį, paprašydama tapti jos vaiko tėvu, Peterio, kaip pasirodė vėliau, neapleido visą gyvenimą. Mariją ir Aukselį – savo dukterį – gyvenime jis matė tik kartą ir kaip tik tą kartą papasakojo jai vieną iš pirmųjų savo siužetų apie cirko direktoriaus dukterį...

Bet Peteriui laimė pamesti galvą nusišypso dar kartą – būdamas viešbutyje jis susipažįsta su daug jaunesne moterimi Beata, jie įsimyli, bet idilė trunka neilgai, Peterio kuriamam siužetui netikėtai sukant link pabaigos, arba pradžios: kodėl jis toks, koks yra, kodėl netapo rašytoju, – kokia tikroji to priežastis? Kodėl jis neprisiėmė savo kūrybos vaisių, net kai šie – jo paties dukra? Ir kokios likimo anonimu pasekmės?

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi tuo, kuo turėtų pasižymėti puikus XXI a. post-modernus romanas: retroperspektyva, savirefleksija, kriminalinė istorija, filosofija, psichologizmai, – visa susiduria viename talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti, o baigus mielai gali pasakyti: „Taip, skaityčiau (žaisčiau) dar kartą“.

Palieku su Peterio apmąstymais:

"Visa tai rašydamas suvokiu, kad Marija mane apmovė. Tam tikra prasme net pralenkė mane cinizmu. Žinojo, kad nebegalėsiu mylėti jokios kitos moters, ir dar pasistengė, kad neliktų kelio atgal. Kažką įterpė tarp mūsų.

Pirmą kartą šitaip galvojau apie Mariją. Pats nustebau. Toks įspūdis, jog tik dabar pradedu atsigauti po mamos mirties. Tėvas pasimirė prieš metus. Matyt, labiau mylėjau mamą.

Manęs neapleidžia jausmas, kad esu pamiršęs kai ką svarbaus. Rodos, visą gyvenimą stengiuosi prisiminti kažką, kas įvyko man mažam būnant. Bet tai dar visai neišnyko, tebeplūduriuoja tamsioje gelmėje po plonu ledu, ant kurio šoku. Vos tik atsipalaiduoju ir pamėginu prisiminti, ką bandau išstumti, man į galvą ateina gera mintis ir aš pradedu kurti naują pasakojimą.

Vis dažniau išsigąstu savo sąmonės. Ji kaip mano valiai nepaklūstanti šmėkla.

Mariją taip pat baugino mano vaizduotė. Ji ir žavėjo ją, ir gąsdino."

E. Jelinek "Geidulys"

Prieš keletą savaičių baigiau skaityti knygą, trumpam pažadinusią mane iš letargo, kuriam pastaruoju metu esu linkusi atsiduoti, tad pamaniau, jog verta keliomis mintimis ir pasidalinti, o ne tik pasilikti sau.

Knyga, kuri susisėmė visą mano dėmesį, buvo E. Jelinek antipornografinis romanas Geidulys (Tyto Alba, 1998). Tai austrų rašytojos, 2004-aisiais apdovanotos Nobelio premija, darbas, pirmą kartą pasirodęs Vokietijoje 1989-aisiais.

Knyga pasakoja istoriją apie šeimą, kurią sudaro popieriaus fabriko direktorius Hermanas, jo žmona (namų šeimininkė Gertė) ir jų vaikas. Kai alpių kaimelyje, kuriame jie įsikūrę, ima siausti AIDS virus, vyras, iki tol savo seksualinius įgeidžius laisvai tenkinęs su bet kuria moterimi, grįžta pas savo žmoną. Kiekvieną dieną Gertė yra priversta kęsti jo primestą gašlumą ir tenkinti jo įnorius. Visą dieną dirbęs fabrike, vyras grįžta namo su vienintele mintimi: pasimėgauti moterimi, kuriai suteikia teisę ir privilegiją naudotis jo uždirbtais pinigais ir turtu. Jis jaučiasi turįs teisę elgtis kaip nori ir nevaržyti savęs, nes yra užtikrintas, kad suteikia moteriai viską, kad ji būtų patenkinta:

„Jis užsako savo žmonai žavingus apatinius iš katalogo, kad jos kūnas galėtų tvarkingai jam tarnauti. Išrenka pačius pasiučiausius, kad žiūrinėdama modelių nuotraukas jaustųsi nė kiek ne prastesnė“ <...> Pragyvenimui užsidirbti jai nereikia, išlaiko vyras“.

 Suteikęs savo moteriai „viską“ jis nesivaržo pasiimti grąžos:

„Jis nori (šeimos ratelį, prie keturių akių) įsisprausti į savo žmoną taip, kad pajustų savo ribas <...> Jis reikalauja, kad jo valdoma ir jį regeneruojanti žmona po namų stogu lauktų jo nuoga, kai savo kojomis sukoręs dvidešimt kilometrų pareina iš darbo.

Dar daugiau, moteris tampa gyvuliu, kuriam vyras gali įsakyti bet ką:

„Neseniai jis Gertei, savo žmonai, uždraudė net praustis, jam vienam, girdi, priklausąs ir jos kvapas <...> Šita moteris tarsi šleifą privalo iš paskos vilkti savo prakaito, šlapimo ir išmatų tvaiką, o jis, reikalui esant, tikrina, ar šis upelis ganėtinai sravus jo lovoje.“

Žinoma, kad tokia situacija moters negali tenkinti, o motinos pareigos jai tampa nebepakeliamos, savo sūnuje įžvelgiant tą vyrą, kuriuo jis taps: gašlų išnaudotoją, pinigų vergą, kuriam moteris reikalinga tik kaip geismo objektas ir reprezentacinė jo pergalių priemonė; tad Gertė pradeda stipriai gerti, dėl savo nuotykių pakliūva į žandarmeriją bei susiranda meilužį – jauną studentą Michaelį.

Iš vieno vyro glėbio, Gertė bėga į kito glėbį, tikėdamasis rasti išsigelbėjimą, užuovėją, tačiau autorės tapomas Michaelis yra tik dar vienas vyras, kuriam terūpi patenkinti savo geidulius:

„Su juo ji nori palikti šį pasaulį <...> Ji nori dar kartą pradėti viską iš naujo, lengvai dengiama veržliojo Michaelio. Užtat mes vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: šitas Michaelis negali leisti moteriai užgimti, priešingai, tam kliudo laikas, kuris jau praslinko nuo jos gimimo!”

Moteris Michaeliui nė kiek nerūpi, atvirkščiai, jis net juokiasi iš neįveikiamos Gertės aistros jam, įtraukdamas ją, į ketvirtą dešimtį įkopusią moterį, į jaunimo orgijas.

Kaip jau minėjau anksčiau, nors ir bando, tačiau neranda išsigelbėjimo Gertė ir motinystėje. Jos ir vaiko ryšys komplikuotas, kadangi vaikas yra berniukas, – Gertė įžvelgia, kad kažkada jis taps tokiu pat vyru, kaip jo tėvas, kad ji neturi jokios įtakos ir negali nieko pakeisti; nusivylusi Gertė mintyse šaukia:

„Sūnus priklauso jam!”

 Kartas nuo karto akcentuojama, kad vaikas kaip ir tėvas užaugęs grieš smuiku, imsis valdymo, įsakinės kitiems; ir visai nesvarbu, kad “jis visas jos pasaulis”.

Nebeapsikęsdama savo būties, kurioje ji turi paklusti, Gretė nusprendžia vaiką nužudyti, taip pirmą kartą knygoje parodoma, jog ji, moteris, taip pat gali priimti sprendimą, savo pačios, o ne kieno nors primestą. Gertė šiuo žingsniu tarsi išgelbėja visus nuo patriarchalinės, kapitalistinės, ateities:

“Priešingai visų lūkesčiams, nutiko taip, kad kaip tik jauniausias šeimos narys pirmasis išvys kvailą amžinybės veidą, ten, anapus visų pinigų, kurie, jei tik niekas neužmauna antsnukio nekliudomi skrieja aplink žemę, kad būtų galima apsipirkti.”

Savęs iš šito vyrų ir jų geidulių valdomo pasaulio Gertė nebegali išgelbėti, tačiau paskandindama vaiką ji tarsi gelbėja ne tik jį, bet ir ateities visuomenę, moterų visuomenę, darbininkų visuomenę, engiamuosius, nuo engiančiojo, kuris būtų išaugęs iš jos sūnaus; šiuo žingsniu maištaujama prieš patriarchatą ir bet kokią išnaudojimo formą, savo valios kitiems primetimą.

Geidulys, tai gili knygą, kurioje autorė metonimiškai naudodamasi vienos šeimos paveikslu, nutapo taiklų visos mūsų visuomenės veidą: iš vienos pusės hedonistinės, nevaldančios savo geidulių, o iš kitos – siekiančios primesti savo valią Kitam, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar paprastas popieriaus fabriko darbininkas ir jo vaikai.

Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti pornografija, aš net nesusimasčiau, į kurią pusę stoti. Ši proza nėra pornografija (nors skaitomas tekstas mūsų bobutes be abejonės priverstų susigriebti už širdies ir žegnotis), tiesiog autorė puikia naudoja mums pažįstamas priemones, pasakodama apie visai ką kitą – problemas, kurių mes kartais nei pastebime, nei norime suprasti.

Geidulį siūlau perskaityti visiems, kuriems aktuali kapitalizmo ir feminizmo kritika, meilė skoningai literatūrai bei stilingam ir muzikaliam metaforiniam žodžiui. Tai puiki knyga, verta būti įtraukta į gyvenimo skaitinių sąrašą.

"Ateity", arba svajonių laidotuvės

Ateity

ateities nakty –

baltai sninga dangūs

užsninga mano durys

nebegrįšiu ten –

prasmenga mano

tikrovė netikra

baltoj naktį –

juodam sniege

palieku užrašytus

sparnus –