Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"

Už lango slenkant paskutinėms lietuviškos vasaros dienoms, vis skaitau. Šįkart noriu labai trumpai pakalbėti apie žymaus prancūzų filosofo bei rašytojo Jean-Paul Sartre pirmąją prozos knygą Šleikštulys, kuri lietuviškai, berods, yra pasirodžius tris kartus ir, berods, visus tris kartus ją lietuvių rinkai pristatė leidykla Vaga. Šleikštulys –knyga, kurią Sartre dedikavo savo ilgaamžei draugei ir garsiai filosofei Simone de Beauvoir, buvo išleista 1938-aisiasis metais, o dabar, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo kūrinio pasirodymo, dažnai galima išgirsti jį vadinant egzistencialistinės filosofijos Biblija.

Knyga – Sartre manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukuręs Antuano Rokanteno, žmogaus, siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže, pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, Sartre, pasinaudodamas dienoraščio forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas, bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos suvokimo; rašomame dienoraštyje vyras apmąsto istorijos, individualios patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto, nuomone.

Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi, – taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas, tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg nesustabdoma upė.

Šleikštulys – kūrinys, kurio idėjos svarbios tiek filosofams, tiek literatams, bet taip pat tai kūrinys, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų, kaip priverčiantis daug ką permąstyti, su daug kuo sutikti, atidaryti savo sąmonės ir minčių stalčiukus ir, galbūt, juose kai ką pergrupuoti.

Palieku su kūrinio ištrauka:

„Tikrovė yra ištežusi, vangi. Medžiai siūravo. Argi tai veržimasis į dangų? Greičiau suglebimas; buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką išvysti, kaip kamienai susiraukšlėja lyg liaunutės vytelės, perlinksta ir sudrimba ant žolės į juodą, minkštą, garankščiuotą kupetą. Jie nenorėjo egzistuoti, tik negalėjo susilaikyti neegzistavę, todėl patyliukais, ramiai gyvavo; syvai iš lėto, nenoriai kilo gyslomis, o šaknys palengva skverbėsi į žemę. Tačiau atrodė, kad bet kurią minutę jie pritrūks kantrybės ir nusibaigs. Išvargę seni medžiai vis egzistavo ir egzistavo, patys to nenorėdami, – tiesiog todėl, kad buvo per silpni numirti, ir pribaigti juos galėjo tik kažkas kitas: tik muzikos kūriniams duota būsimą mirti išdidžiai glausti savyje kaip vidinę būtinybę; tačiau jie neegzistuoja. Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš silpnumo ir miršta atsitiktinai.“

rugpjūčio 10 d., arba palydovas

rugpjūčio 10 d.

svirplių isteriškas klyksmas

drasko

nakties samanas

aš tarp jų

ieškau

super mėnulio

pasiklydusio

miške

visos pušys po dvi

kad lengviau atlaikytų

užgriuvusią tyką

ir lengviau

prisimintų save

kas yra

saulės paliktame

pušų nėrinių išmargintame

danguje

randu tašką

krentanti žvaigždė

tereikia žinoti norą

kas esi

argi tai ne palydovas?

Serialas "Svetimšalė" ("Outlander")

Vakar startavo naujas serialas, kuriamas pagal to paties pavadinimo populiarią D. Gabaldon knygų seriją, "Svetimšalė" ("Outlander"). Serialas, kaip ir knyga, sukasi apie moterį, Klerę Randal, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, su savo vyru atotostogaudama Škotijoje atsiduria akmenų rate ant Kraig na Duno kalvos; palietusi vieną iš akmenų Klerė, staiga, atsiduria vienui viena XVIII a. Škotijoje. Čia, 1743-aisiais, vis dar egzistuojant klanams, o fone bręstant juos pražudysiančiam Jakobinų sukiklimui, Klerės laukia kitas, nuotykių ir meilės nestokojantis, gyvenimas.

Kadangi pati skaičiau porą D. Gabaldon "Svetimšalės" knygų, pamaniau, nieko nelauksiu, ir sužiūrėjau pirmąją seriją.  Ką galiu pasakyti? Manau, po ilgo, berods trejus metus trukusio, laukimo, knygos gerbėjai neturėtų likti nuvilti. Bent jau aš, ir ištikima šios knygos gerbėja - mama, tikrai nelikome nuviltos. Mano akimi, pagrindinių vaidmenų atlikėjų pasirinkimu, net neverta abejoti – jie puikūs. Prisimenu, kaip vienas iš serialo kūrėjų D. R. Moor viename interviu sakė, jog filmavimo komanda maniusi, jog lengviausia aktorę rasti bus Klerės personažui, o sunkiausia, vyrų vyro - Džeimio, bet pasirodė, kad jie klydo; vyrų vyrą rasti buvo ne taip jau ir sunku: vienas iš pirmųjų prie serialo aktorių prisidėjo Džeimį vaidinantis Sam Heughan, o Klerės paieškos truko gan ilgiau, kol galiausiai buvo nuspręsta rolę patikėti Caitriona Balfe. Klerės vyro bei žymiojo anglų piktadario Džonatano Randalo vaidmuo, tuo tarpu, buvo patikėtas, geriausiai iš „Sostų karų“ lietuviams jau pažįstamam, Tobias Menzies.

Manau, kad kaip meilės-nuotykių-fantastinio romano ekranizacijai, kurio auditoriją neabejotinai didžiąja dalimi sudaro ir sudarys moterys, serialo kokybė, kiek galime apie ją kalbėti, tikrai nebloga ir turėtų nepadaryti gėdos prieš kitus tokio žanro kūrinius, nei nuliūdinti ištikimus knygos gerbėjus. Taigi, jei ieškote kuo užpildyti trumpėjančius vasaros ir rudens vakarus, manau, kad valanda „Svetimšalės“ pasaulyje, neturėtų pamaišyti.

"Prakeikta vasara", arba sumaišyk man kokteilį!

Prakeikta vasara

Prakeikta vasara.

Prakeiktos naktys ir

Dienos ištirpstančios

Tarp jų.

Priverstinės poetų

Atostogos, argi

Aš prašiau?

Kad šypsočiaus rečiau

Ir pykčiau iš ryto?

Taip, vasarėle, girdžiu,

Ką sakai; sumaišyk man

Kokteilį: negailėk

Neapykantos ir užpilk

Drama bei, negailėk,

3 lašus skausmo, – juk

Vėliau bus lengviau;

Galėsiu nusiskandinti

Toj saulės krauju

Apsitaškiusioj jūroj.

Klausyk, vasara,

Suprantu, kad nesiūlai

Blaivybės ar susitaikymo

Džiaugsmo. Neturi tu

Racijos savy.

Bet kam beverti taip

Elgtis mane?

Aš tik noriu, kad tos

Prakeiktos atostogos

Žodžiams baigtųsi.

Aš tik noriu galvoti

ir rašyti, bet ne tavu

žaliuoju tušiniu.

Bet ką tu

su manim darai?

Nugirdai, ir verti

Prakaituoti, prarasti

Savitvardą ir nekęsti

Savęs. Išgerkim! –

Už tave!

Graeme Simsion "Projektas Rožė"

Skaitymų dienos tęsiasi. Šįkart sukrimtau ne per seniausiai Alma littera išleistą australų autoriaus Graeme Simsion knygą Projektas Rožė. Tai debiutinis šio autoriaus darbas, kuris, pirmiausia užgimęs kaip scenarijus, virto romanu, ir dar nespėjęs pasiekti skaitytojų materialiuoju pavidalu, jau buvo apdovanotas Australijos rašytojų sąjungos premija geriausios romantinės komedijos kategorijoje bei ministro pirmininko literatūros premija. Šiuo metu knyga jau yra išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų, o knygos gerbėjų dar turėtų pagausėti, kai (jei) išvysime jos pagrindinį herojų Doną atgimstant ir kino ekranuose. Tokia knygos sėkmė, žinoma, neapsiėjo be pulko puikios leidybininkų ir kolegų pagalbos, populiarinant knygą, tačiau negalime nuneigti ir autoriaus talento – Projektas Rožė tikrai šmaikšti ir vizuali romantinė komedija.

Istorija paprasta: trisdešimt devynerių metų universiteto profesorius Donas Tilmanas tikras vyro idealas, jei neminėsime fakto, kad dėl aspergerio sindromo jam sunku bendrauti su kitais, o dar sunkiau įgyvendinti savo sumanymą – susirasti žmoną. Kad viskas pasisektų, Donas sugalvoja projektą „Žmona“; jis paruošia klausimų paketą ir patalpina jį internete, tikėdamasis, kad taip, sutaupęs marias laiko pasimatymams, galės atsirinkti potencialias kandidates, o gal atsiras ir ta vienintelė... tačiau planus jaukia tarsi iš dangaus Dono kelyje iškritusi Rožė. Ji visiškai neatitinka Dono reikalavimų, o jos sudėtinga asmenybė turėtų trikdyti Doną kiekviename žingsnyje, tačiau Dono geraširdiškumas ir smalsumas verčia padėti merginai, kai ši išsiruošia ieškoti savo tikrojo tėvo. Sukurtas naujas projektas „Tėvas“ atitraukia Dono dėmesį nuo pirmojo, o bendravimas su Rože priverčia jį daug ką permąstyti ir daug ką atrasti...

Knygą puikiai tiks tiems, kas ne prieš pasijuokti: autorius negailestingai traukia savo herojus į nederamas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas kvailų kvailiausias situacijas, o herojų dialogai, atsidūrus jose, liejasi laisvai ir natūraliai.

Kodėl šią romantinę komediją rekomenduočiau perskaityti? Todėl, kad tai, kas šioje knygoje mums sukelia skambiausią juoką, tikrovėje atrodytų visai nekaip: niekas nesijuoktų iš Dono asocialumo ir bendravimo problemų, nepateisinamai atrodytų seniai vedusio Džino palaidumas ir noras įsiversti į lovą viso pasaulio moteris, o Rožės, augusios be motinos ir nežinančios, kas jos tėvas, istorija sukeltų graudulį. Ši knyga apie didžiules žmonių problemas, kalba šmaikščiai, juokas praplečia žvilgsnio perspektyvą ir į tas „dideles“ problemas leidžia pažvelgti kiek kitaip, arba , kaip, manau, pasakytų ir pats Donas, vaikščiodamas po Gamtos istorijos muziejų Niujorke, kas šios žmogiškos, įveikiamos, problemos, palyginti su Visata ir didžiuoju sprogimu?

Baigusi knygą likau su kvaila šypsenėlė veide, lyg ne knygą bučiau perskaičiuosi, o gerą situacijų komediją pažiūrėjusi. Kiek girdėjau, šiemet australus turi pasiekti ir knygos tęsinys (The Rosie Effect), telieka tikėtis, kad ir Lietuvoje knygos gerbėjams neilgai teks laukti jo pasirodant gimtąja kalba.

Knygos ištrauką galite rasti čia:  http://www.knyguklubas.lt/out/1/html/0/dyn_images/0/cdb_Projektas-Roze_fl.pdf