"Texas Killing Fields" 2011

Šiandien, vakarėjant, keli žodžiai apie 2011 kriminalinę dramą „Texas Killing Fields“ („Teksaso Mirties Laukai“), kuri buvo paremta tikra istorija. Filmą režisavo Michael‘io Mann‘o („Visuomenės priešai“, „Paskutinis Mohikanas“) dukra Ami Canaan Mann. „Texas Killing Fields“ antrasis filmas, kuriame moteris gauna režisieriaus kėdę, pirmasis jos krikštas įvyko dar 2000-aisiais su „Morning“.

Naujasis filmas, kuriame puikuojasi nemaža Holivudo žvaigždučių, pasakoja apie serijinį žudiką „įsisukusį“ lizdelį Teksaso pelkynuose. Visos jo aukos jaunos, nepilnametės ir problemų turinčios merginos. Trys detektyvai Maikas (Sam Worthington), jo iš Niujorko neseniai atvykęs partneris Brajanas (Jeffrey Dean Morgan) bei Maiklo buvusi žmona Pem (Jessica Chastain) įsitraukia į šia bylą visa galva, norėdami sustabdyti žudymus. Tačiau viskas nėra parasta, susekti tokį žudiką, kuris žudo klaidinguose ir Teksaso miestui nepriklausančiuose pelkynuose, atskirti pelus nuo grūdų, reikia laiko. O kur dar Bajano ir Maiko kelyje vis pasimaišanti penkiolikmetė Anė (Chloë Grace Moretz), kurios motina namuose įsirengusi „sugertuvių svetainę“ kas vakarą liepia jai nešdintis kuo toliau nuo namų, kai kažkur klajoja žudikas.

Lėtai besisukantys filmo kadrai įtraukia ne tik kaip kriminalinė istorija, bet taip pat kaip laukas, kuriame susikryžiuoja žmogaus principų, nusistatymų bei socialinių klausimų keliai. Kiekvienam iš filmo veikėjų šis žudikas, su juo susijusi byla, reiškia skirtingus dalykus. Pamaldžiajam, dievobaimingajam Brajanui ji tampa antruoju šansu: Niujorką jis paliko dėl nenusisekusios bylos. Pem tai darbas, kuriame norint išlaikyti autoritetą, reikia būti tvirtesnei už bet kurį vyrą. Maiklas kaip visada stengiasi laikytis pasyviai, kad nepamestų galvos: jis nenori per daug veltis ir atsikalbinėja kur tik gali. Na, o jaunajai Anai, ši byla, tampa iniciacijos, vedančios į kitą gyvenimo etapą, dalimi.

Šis kriminalas savyje talpina ne tik serijinį žudiką ir su juo susijusią machulatūrą, jis taip pat užčiuopia psichologinių bei socialinių problemų aruodus. Tikriausiai dėl šių priežasčių filmas man ir paliko gan tvirtai sukaltos kriminalinės istorijos vaizdą. Nenuneigsime profesionalaus aktorių darbo, bet tai neturėtų stebinti pažvelgus į pavardes. Man patiko niekur neskubantis kameros vaizdas, kuris fiksavo grėsmės nuojautos pilnus Teksaso vaizdus.

Kam patinka kriminalinės istorijos, kurios sukurtos ne vien namų šeimininkėms kaip atsipalaidavimo priemonė, siūlau pažiūrėti.

Ramaus šeštadienio.

"Don't Worry Be Happy" (t.y. nebėk)

Šiandienos klausimas: kodėl žmogus nori bėgti, kodėl jis bėga, nors žino, kad vis tiek nėra kur nubėgti, kad jis niekur nenubėgs, arba, bėgdamas, dar greičiau nubėgs ten, nuo ko bėgo? Žinau, sudėtingas klausimas, o visgi, mes taip elgiamės kiekvieną dieną - bėgame nuo įsipareigojimų. Bet tai apgaulingas bėgimas. Maskuotė. Bėgdami nuo jų mes tik dar greičiau juos pasiekiame, tik pasiekiame jau žymiai didesnius, negu tie, nuo kurių bėgome. Užburtas ratas.

Apibendrinant, mano galvoje: tikra makalynė (jaučiasi...), tinginystė, kurią veju lauk, įsipareigojimai nuo kurių bėgu, žiema, kuri neišeina, depresijos šešėlis, lendantis švieson.

Kaip prieš tai kovoti? Nėra vaistų. Bet turi būti įsitikinimas, kad viskas YRA gerai. Kaip tik jo ir einu ieškoti.

Palieku visus su  Bobby McFerrin parašyta daina „Don‘t Worry Be Happy“ ("Nesirūpink, būk laimingas"), kuri dažniausiai yra siejama su Bob Marley vokalu. Ši daina buvo išleista 1988 metias ir tapo pirmąja a cappella daina, kuriai pavyko užkopti į Billboard‘o „karštųjų“ sąrašo viršūnę. 1989-aisiais daina gavo „Grammy“ apdovanojimus tiek metų dainos, tiek metų įrašo, tiek geriausio vyriško pop pasirodymo kategorijose.

P.S. Atkreipkite dėmesį į dainos vaizdo klipą, kuriame nusifilmavo legendinis Robin'as Williams'as bei žymus amerikiečių klounas ir aktorius Bill'as Irwin'as.

Gero trečiadienio vakaro. Tikėkimės, po žiemos ateis vasara.

"Missing You"

Šiandien galvoju apie alyvas. Apie jų gaivų kvapą.

Nežinia iš kur jis prisigėrė skambių rytinio pavasario garsų. Virpesių skęstančių ilgėjančių naktų tyloje. Laumių kadais paslėptų pažadų. Vaikystės atminimų. Ilgesingo išsipildymo neišsipildžiusio žado. Ir visa stebinčio mėnulio laikinumo.

Pasiilgau pavasario, pasiilgau jo vakarų, prigėrusių gyvybės; tokios gyvybės, kuri taip neįkyriai moka įsilieti į kraują ir prasibrauti į mintis...

Pasiilgau alyvų kvapo.

Jo ilgėdamasi klausau John‘o Waite‘o parašytos „Missing You“ dainos.

1984-aisiais John‘ui Waite‘ui pavyko savo singlą užnešti iki pirmosios vietos Billboard‘e, o 1996-aisiais Tina Turner jau plėšė šį singlą savo laukiniu balsu. Tinos versija, bent jau mano sąrašuose, yra aukščiau pirmtakės, nors muzikos pasaulyje ir nesusilaukė tokios sėkmės kaip originalioji.

2007 metais pasirodė atnaujinta originalo versija, kurią John‘as Waite‘as įdainavo kartu su Alison Krauss, bet ir ši, kaži ko, nelabai mane „kabina“. Galbūt kaltas mano pačios skonis, o galbūt, iš tikrųjų, John'o Waite'o dainai trūksta šarmo, kuris atsiranda tik su Tinos balsu?

Kaip visada, pateikiu visas versijas eilės tvarka, linkėdama pavasariškos (o kad taip būtų) sekmadienio popietės.

Susikaupk! Susikauk! Įveik! - Pošventinė depresija

         

         Šventės praėjo – daugeliui pošventinė depresija liko. Koks jausmas?

         Man visa tai primena štai ką:

(susikaupk!) - bandau!

(aš stipresnė už depresiją:/) - taip, kurgi...:D

...kyla (vidinis ir sekinantis konfliktas) - kam neaišku?

(pabaiga) - taip ir nepasiekus tikslo.

(laimingasis kelias) - aliuzija į epilogą: mūsų vakarykštę/šiandienos/rytojaus siekiamybę, kuri ir įsuka depresijos ratą.

         Tikėkimės, rytojus bus sveikas, nes gyvenimas, visgi, vertas gyventi (net ir nusistačius ne tuos prioritetus).

"Whiskey Lullaby"

Balandžio pirmoji – juokų diena. Negano to – Velykos. Visa sudėjus: turime pavasario šventę, per kurią ne saulė šviečia, o sninga!

Kaži ar iš vis prisimenu tokius laikus, kai ryte iš lovos tave prikelia paukščių nuogose šakose čiulbėjimas, o pasikėlus, pro langą, pamatytai... žiemą.

Bet ko tik nebūna gyvenime...

Vėl tenka šildytis arbatos puodeliais ir muzika.

Šiandien tai Brad Paisley ir Alison Krauss atliekama kantri daina „Whiskey Lullaby“. Parašė ją garsus kantri atlikėjas John‘as Randall‘as 2003-aisiais, skausmingai (t.y. gerdamas) išgyvendamas savo ką tik įvykusias skyrybas. Galima sakyti, kad už dainos tekstą šiuokart reikėtų dėkoti ne tiek pačiam Randall‘ui, kuris tuomet buvo ne pačios geriausios būklės bedarbis, bet jo vadybininkui, iš kurio burnos, bekalbant su Randall‘u, ir išlėkė žymieji žodžiai: "Hey man, every now and then you've got to put a bottle to your head and pull the trigger“ (maždaug: „vyre, ką tau tereikia padaryti tai priremti butelį sau prie galvos ir nuspausti gaiduką“).

Užsirašęs šį išmintingą „pamokymą“ Randall‘as užsigeidė parašyti dainą, kurioje galėtų panaudoti šiuos žodžius, taigi, pradėjęs bendradarbiauti su Bill‘iu Anderson‘u, jis netruko įvykdyti užmojį ir jau 2004-aisiais daina pasirodė kaip naujasis Paisley singlas. Po metų ją įdainavo ir pats kūrėjas, tačiau dainos sėkmė taip ir liko Paisley bei Krauss rankose.

Man „Whiskey Lullaby“ vienas geriausių kada girdėtų kantri „gabalų“. Lengvai skambanti gitara, geras, įtaigus tekstas, širdį daužanti jo pasakojama istorija ir atlikėjų balsai leido kūriniui užkopti į hitų sąrašus bei gauti 2005-ųjų CMA (liet. Kantri Muzikos Draugijos) apdovanojimą kaip geriausiai metų dainai.

Nereikėtų pamiršti paminėti ir dainos klipo, kuris tikrai neblogas ir puikiai atskleidžia dainos tekstą. Klipo istorija mus nukelia į laikus baigiantis II Pasauliniam Karui, kai vyras grįžta namo iš tarnybos kariuomenėje, tačiau grįžęs neberanda to ką paliko: jis sužino žmoną jį išdavus ir pradeda nesustabdomai gerti, kol tai priveda jį prie mirties; ta pati istorija atsikartoja ir žmonos likime - ši atgula po gluosniu šalia vyro nebeiškentusi kaltės.