Tracy Chevalier "Dama su vienaragiu"

Šiandien apie Tracy Chevalier romaną Dama su vienaragiu (Versus Aureus, 2006).

Kalbą reikėtų pradėti nuo to, kad Tracy Chevalier – puikiai žinomo, ekranizacijos susilaukusio, romano Mergina su perlo auskaru autorė. Rašytojos kūrinių centre dažniausiai atsiduria jei ne patys menininkai, tai jų kūriniai.

Ne išimtis ir šis romanas, kuriam akstiną davė apie 1500 metus išausti šeši gobelenai, gavę  Damos su vienragiu (The Lady and the Unicorn) pavadinimą. Kadangi gobelenai austi viduramžiais, tamsa liko pasiglemžusi jos autorius ir audėjus. Težinoma, kad jie turėjo būti austi šiaurės audėjų; tikriausiai, Briuselio, kurie garsėjo savo milflero (gėlių fono) raštais.

Kad šie gobelenai pasiekė mūsų dienas ir buvo tinkamai įvertinti, turėtume padėkoti 1841 metais juos atradusiam– kaip teigia pati autorė – istorinių paminklų inspektoriui Prosper Mérimée ir visuomenės dėmesį į juos atkreipusiai George Sand.  Nuo 1882 metų gobelenai yra saugomi Prancūzijos Kliuni muziejuje.

Grįžtant prie romano – sužavi Tracy Chevalier gebėjimas austi istoriją, turint tik vieną žinomąjį – gobelenus. Pradėdama nuo merginų numylėto, ir jų norus pildančio, prancūzų dailininko autorė užmezga pagrindinę romano apie aistras, gyvenimo darbą, klaidas ir melancholiją giją. Gobelenų atsiradimą supa kerštas, nepatenkinti norai ir laikas – labai sąlygiškas, bet tuo pat paisantis savo sakralumo ir ritualų, o kartais juos išduodantis dėl pasaulietinių tikslų.

Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį, tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.

Dama su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis, jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai?

Jei subjektyviai, knygos didžiausias pliusas yra jos suprantamai pateikta ir plačiosioms masėms pritaikyta vieno įstabiausių pasaulyje meno kūrinių istorija, kurią skaitytojui papasakoja patys personažai. Knyga – puikus ir nebeprasmis savaitgalio skaitinių pasirinkimas.