2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Linda Olsson "Gerumas tavyje"


Negaliu patikėti, kaip greitai dienų virtinėje tirpsta laikas... Šventės į pabaigą – į pabaigą ir laikas, nuvogtas sau. Šį kartą jį skyriau švedų autorės, dabar gyvenančios Naujojoje Zelandijoje, Lindos Olsson romanui Gerumas tavyje (Svajonių knygos, 2014).
Romanas pasaulio šviesą išvydo 2011-aisiais ir pakartojo pirmojo romano Dainuosiu tau švelnias dainas sėkmę tapdamas tarptautiniu bestseleriu.
Tai jau antrasis autorės darbas, kurį teko skaityti, patikęs man rašymo stiliaus ir istorijos  vienove, gyvo pasakojimo amplitude ir laisvumu. Atpažįstamas tas pats autorės braižas: poetiška kalba, kasdienybės nostalgija ir liūdesys, kuriuos prasklaido į knygos puslapius įsiveržę gyvi, skirtingi ir savo asmenines istorijas saugantys personažų charakteriai, padedantys vienas kitam užsigydyti išgyvenimų paliktas žaidas.
Pagrindinis knygos smuikas – daug iškentusios ir patyrusios, vidutinio amžiaus daktarės - menininkės Marianos (Marijonos) istorija bei jos kelionė iš vienišumo periferijos į gyvenimo centrą. Šiai kelionei ją įkvepia paplūdimyje sutiktas nepažįstamas berniukas Ikas. Tarp šiųdviejų po truputį ima megztis keistas ryšis: laukinukas Ikas atklysta pas ją netikėtai, dažniausiai ketvirtadieniais, kartu jie valgo sriubą, o pastebėjusi, kad jis domisi muzika, moteris ima mokyti jį groti pianinu. Bet vieną dieną Marianai tenka traukti paslaptingąjį Iką iš jūros... Penkiolika metų gyvenusi atsiskyrėlišką gyvenimą, susidedantį iš įprastos  vienišumo rutinos (kepimo, vaikščiojimo paplūdimiu ir mintijimo), moteris, supranta, kad šešiamečiui berniukui reikalinga pagalba ir saugumas bei ryžtasi kovoti už tai, ko neturėjo pati – šviesią vaiko vaikystę ir prisiminimus.
Ši kova už vaiko gerovę priverčia ir pačią Marianą prisiminti ir iš naujo išgyventi savo pačios istoriją: iš naujo pergyventi šeimos netektį, žmogžudystę, santuokinio gyvenimo metus, meilės idilę bei netikėtą jos baigtį.
Nors istorija, neskaičiusių kūrinio, galėtų būti pavadinta „melodramine“, tačiau Olsson balsas neleidžia net pagalvoti apie tokio termino pritaikymą šiai knygai. Ji pasakoja intymiai, palikdama erdvės nutylėjimams, o jos personažų žmogiškumas ir vidinis turtingumas stebina. Atrodytų, kad ši knyga, tik atsitiktinis žvilgsnis į jų gyvenimus, tik maža dalelė to, ką jie iš tikrųjų savyje talpina ir galėtų papasakoti, o tai gan keistas jausmas: juk, galiausiai, tai knyginiai personažai (įrankiai), o ne gyvi žmonės!
Pastebėjau, kad abiejuose skaitytuose Olsson romanuose svarbią vietą užima praeities žaizdų gydimas ir pagalba vienas kitam. Niekas kitas negali padėti žmogui išsivaduoti iš praeities demonų, kaip užgimęs ryšis su kitu žmogumi. Tarp eilučių išskaitomas ir dėmesys vidutinio amžiaus žmonių istorijoms; dažnai mūsų visuomenei atrodo, kad tokių žmonių gyvenimai JAU nugyventi, o Linda Olsson savo kūriniu tikina atvirkščiai – Mariana ir Džordžas dar tik pradeda savo istoriją, kuriai juos įkvėpė ir pažadino Ikas.
Gerumas tavyje tarsi prevencinė priemonė nuo šalčio, kuris, gali apsigyventi mūsų viduje, jei kartais pamirštume, kad svarbiausiai yra, žmogiškas ryšys, pagalba vienas kitam ir meilė – tereikia nepamiršti, kad mes galime tuo pasidalinti; tai mums primena Lindos Olsson romanas, puikiai tiksiantis atostogoms ir žiemos vakarams sušildyti.

Palieku su keletu ištraukų:

„Ji jau nebe maža mergaitė. Jaučiausi tapusi visai kitu žmogumi. Jai beveik devyneri ir ji visiškai viena. Teks išmokti taip gyventi. Ji neįsivaizduoja kaip, bet tai būtina. Kitos išeities nėra. Dabar, kai ji nebe Mariana, palengvėjo. Dabar nebeturi ko prarasti.“

„Kurį laiką sėdėjau ant kėdės. Jaučiausi aptirpusi, negalinti pasijudinti ir blaiviai galvoti. Išvis mąsyti. Pirmą kartą, jau būdama brandaus amžiaus, troškau, kad man kas nors padėtų. Kiek vėliau nuėjau iki sofos, susisukau į antklodę ir atsiguliau. Spoksojau į tamsą, kol ši pamažu ištirpo.
Ir supratau, kad išaušo nauja diena.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą