Įkvėpta
3-iron (2004), nutariau grįžti prie Kim
Ki-duk kūrybos ir dar kartą peržiūrėti bene žymiausią jodarbą – 2003-ųjų kino
juostą Spring, Summer, Fall, Winter...
and Spring (liet. Pavasaris, vasara,
ruduo, žiema... ir pavasaris) .
Kim
Ki-duk juostoms poetikos tikrai netrūksta, tačiau ši juosta režisieriaus ir
scenaristo sąraše išsiskiria šviesa ir paprastumu, kuris atveria jai kelią
būti pamatytai ne tik kino snobų, bet ir masinio vartojimo apsėstai publikai.
Tai
juosta apie nuošaliame ežere plaukiojančią Budistų šventyklą ir joje gyvenantį
vienuolį, su kuriuo šventykloje gyvena ir auga jaunas berniukas, besimokantis
tapti vienuoliu.
Filmas,
sekant pavadinimą, suskirstytas į penkias dalis; kiekviena jų atspindi tam tikrą
metų laiką ir žmogaus būseną šiame laike. Pavasaris – tai vaikystė ir tyri
džiaugsmai. Vasara – jaunystė, geidulys ir nekantrumas. Ruduo – klaidos, pyktis
ir stabilumo paieškos. Žiema – tai sielos ramybė, tikrumas ir supratimas.
Kitaip
tariant – Kim Ki-duk grąžina mus prie mūsų ištakų ir primena apie žmogaus ir
gamtos ryšį. Mūsų gyvenimas teka kaip ir keičiasi gamtos ciklai ir niekas negali
to sulaikyti. Žmogus bręsta taip, kaip ir gamta. Po pavasario niekada neateis
žiema, kaip ir mes neišvengsime paklydimų. Toks yra kelias. Nueinamas kiekvieno
ir pasikartojantis kiekvienais metais, kiekvienoje kartoje.
Spring, Summer, Fall,
Winter... and Spring visiems ieškantiems ir klausiantiems primena
atsakymą, kurį ir taip žinojome, tik buvome pamiršę.
Pabaigai,
įstrigusi citata iš filmo:
„Geismas
pažadina troškimą valdyti. O šis pažadina troškimą žudyti.“
Šiandien apie Pietų Korėjos režisieriaus
Kim Ki-duk
per keletą savaičių 2004-aisiais nufilmuotą romantinę dramą 3-Iron (liet. Tušti namai), pelniusią ne vieną reikšmingą
kino apdovanojimą. Gal juosta ir nėra pats geriausias režisieriaus darbas, kaip
teigia kritikai, tačiau vis vien geresnis už daugelį į mūsų akiratį
pakliūvančių eilinių ir nieko originalaus nepasakančių kino juostų. Pamatyti jį
verta vien dėl originalaus ir interpretacijoms atviro scenarijaus.
Pats filmo pavadinimas 3-Iron reiškia apleistą golfo aikštyną,
kuriame niekas nebenori žaisti. Apleistumo metafora juostoje išauga: apleistos
čia tampa ne tik namų erdvės, bet ir juose gyvenantys žmonės.
Tai istorija apie gyvenamosios vietos
neturintį jaunuolį, kuris laikinai apsigyvena nepažįstamų žmonių namuose, kai
šių šeimininkai yra išvykę. Taip vieną vakarą jis atsiduria turtingo
verslininko namuose, tačiau greitai supranta, kad name yra ne vienas. Tarp
dažnai į komandiruotes išvykstančio vyro žmonos ir jaunuolio užsimezga tyli
draugystė ir abipusis supratimas.
Kai iš komandiruotės grįžęs vyras
pabando išprievartauti žmoną, jaunuolis panaudoja prieš šeimininką jėgą ir
išsiveda žmoną su savimi. Dabar jie kartu važinėja po miestą ieškodami tuščių
namų prisiglausti. Tačiau jaunuolius greitai pagauna policija. Kadangi nei
vienas, nei kitas, policijai neprataria nė žodžio, žmona yra grąžinama vyrui
kaip pagrobimo auka, o vaikinas uždaromas į kalėjimą, kuriame mokosi...
pradingti... tapti vaiduokliu.
Šis filmas nėra tradicinė romantinė
drama, kadangi veikėjai vienas kitam neištaria nė žodžio. Negana to, čia
svarbus ne tik ryšys tarp dviejų asmenų, tačiau ir tai, kas vyksta kiekvieno iš
jų viduje – kaip jie vienas kitą paveikia.
Iš tiesų, tai istorija ne tik apie
meilę, bet ir apie egzistenciją: kas yra tikra, kas yra tik fantazija? – tarsi klausia
filmo autorius. Tą akcentuoja ir filmo pabaigoje pasirodantis užrašas: „Sunku
pasakyti ar pasaulis, kuriame gyvename, yra realybė ar sapnas.“ Tačiau viena
aišku – sveria jis tik tada, kai esame nelaimingi.
