Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Jei kas dar prisimena praeitą vasarą knygynų lentynos buvo ja užrioglintos ir pirkėjus traukė tamsaus fono „Obuolio“ leidyklos išleista knyga „Hipnotizuotojas“, kurią parašė sutuoktinių pora (Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai), prisidengianti slapyvardžiu Lars Kepler. Ši knyga visur, kur tik buvo išleista, tapo bestseleriu, na, o ko kito tikėtis iš originaliai suregztos detektyvinės istorijos, kurios teikiamas malonumas prieinamas daugeliui.

Knyga kaip ir visi detektyvai prasideda nuo nužudymo. Šįkart autoriai nusprendžia išskersti visą šeimą: tėvą, motiną ir du vaikus. Kadangi šioje byloje daug kas įtartina, ją apsiima tirti komisaras Jonas Lina, bandydamas išsiaiškinti, kas per velnias nutiko šiai šeimai, ypač kai turi liudininką, kuris gali pagelbėti Šis liūdininkas. tai „išskerstosios“ šeimos penkiolikmetis sūnus Josefas Ekas, kuris dabar paguldytas į ligoninę dėl sunkių kūno sužalojimų. Jis gali ne tik padėti surasti žudiką, bet taip pat ir nurodyti, kur rasti jo vyresniąją seserį, kurios pėdsakų policijai nepavyksta aptikti. Komisarui brangi kiekviena minutė, todėl išsikvietęs Eriką Mariją Braką, buvusi žymų hipnotizuotoją, Jonas prašo jam pagelbėti ir savo pasiekia, nors Erikas ir buvo prisiekęs, kad daugiau nepraktikuos hipnozės.

Nė vienas iš šių vyrų net negalėjo pagalvoti, kad toks judviejų sprendimas – užhipnotizuoti vaiką, kuris negali net atsisakyti – sukels tikrą ažiotažą ir tuoj pat atskleis ne tik tikrąjį žudiką, bet ir sukels grėsmę Barko šeimai, kuri pas vyrą sugrįš po dešimtmečio pertraukos.

Nesinori apie knygos turinį ką nors dar postringauti, kadangi tada nebeliktų jokios intrigos kas? kur? kaip? kada? Todėl apsiribosiu tik keletu abstrakčių pastabų apie nieką.

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa, šių ašis sudaro, deja, ne taip kaip Millennium‘o trilogijoje, vyrai, naudojantys galią prieš moterį, bet kaip tik priešingai – blogiukai čia pačios silpniausios socialios grandys: vaikai, moterys ir žmonės su sužalota psichika. Manau, kad šis faktas tikrai turėjo įtakos knygai skinantis kelią į bestselerių viršūnes tarptautinėje rinkoje, juk ko nesugundytų toks netikėtas skriaudikų pasirinkimas.

Apskritai, man knyga patiko, žinoma „Millennium“ serijai neprilygo, bet tam kas mėgsta geras detektyvines istorijas patarčiau ją įsigyti namų bibliotekai. Kiekviena pora jaučiasi, kad knyga rašyta su tikslingu užmoju sudominti kuo platesnę auditoriją (negalėčiau sakyti, kad tai blogai turint būtent tokį tikslą), todėl joje matome ne tik sausą nusikaltimo narpliojimą, bet ir herojų asmeninių santykių paletę, kuri, mano manymu, turėtų įtraukti ir moteriškosios lyties atstoves.

 Ką dar galėčiau pridurti? Galėčiau pridurti nemažai, bet tada, vienaip ar kitaip, neskaičiusiems atskleisčiau tolesnę kūrinio eigą, o šito daryti nesinorėtų, todėl šiandien paliksiu Jus nežinioje, linkėdama gaivaus liepos vakaro. Palinkėsiu ryt, per septynis brolius miegančius, nesulaukti lietaus, nes tada tektų juo grožėtis septynias savaites iš eilės, kaip teigia mūsų senovės prietarai...

Sveikas rytojau! - "Alzhaimeris lauktai"

Alzhaimeris lauktai

Mes lyg nekalti kaliniai sudribę vaikštom -

Gatvėm ir alėjom stumiamės priverstinai.

Bet vietoj liekam tarsi įkalti, - nereikia apsimest,

Kad judame į priekį sparčiai.

Įkūrėme visuomenę – ir žvelgiame į ją naujai,

Tarsi būtų tai ne mūsų kūrinys vėlyvo būvio.

Ir bijom jos, ir vengiam jos, todėl paklūstame aklai

Kūriniui, kurį pamiršome valdyt kasdien.

Mašina, kurios nevaldo niekas, visagalė tampa,

Nebereikia konstitucijos ir teisių - tvarka styguojama gatvinė.

Bet, nors galvojame antraip, teisiami teisingai esam

Už tai, kad alzhaimeriu susirgome lauktai.

"Paying For Keeps" 2012

Prieš keletą vakarų į mano akiratį buvo pakliuvusi romantinė komedija „Playing for Keeps“ pasirodžiusi praeitų metų pabaigoje. Tai naujas Gabriele Muccino („Ieškantys laimės“, „Septynios sielos“) režisūrinis darbas, kuriame netrūksta Holivudo gražuolių. Filme vaidina tokios įžymybės kaip  Jessica Biel, Gerard Butler, Judy Greer, Catherine Zeta-Jones, Uma Thurman bei Dennis Quaid.

Filmas pasakoja apie buvusį futbolininką, kurio šlovės dienos liko seniai praeityje. Dabar jis vargiai begali save išlaikyti nuomodamasis „kamurkę“ indo namuose. Baigęs sportininko karjerą Džordžas nori tapti sporto komentatoriumi, tačiau sėkmė jam nenori šypsotis (o ir kam neturint ryšių bei rekomendacijų ji šypsosi). Negana to Džordžas bando pataisyti gan šlubuojančius, po įvykusių skyrybų bei jo išnykimo, santykius su sūnumi. Pradėjęs dažniau su juo matytis Džordžas vieno apsilankymo stadione, kur treniruojasi jo sūnus, metu neištvėręs ima mokyti vaikus futbolo subtilybių ir štai – vaikų futbolo komandos trenerio darbas jo rankose. Tačiau čia ir prasideda visa komedija – gavus darbą jo pašonėje ima sukiotis įvairiausių mamyčių su įvairiausiomis problemomis bei pasiūlymais jo naudai...O kur dar nenuslopę jausmai savo buvusiai žmonai ir jo vaiko motinai, kuri rengiasi tekėti antrą kartą...

Nors filmo istorija ir nepasako nieko naujo, o yra gan schematiška, kaip tokio žanro filmams ir pritinka, tačiau ji nebuvo toks blogas bandymas kurti komediją, ypač jei palyginsiu ją su neseniai matytu „Milijonieriumi ir Blondine“ („Gambit“), apie kurį net ranka nekilo parašyti čia, nes jis man visiškai nepatiko. Tokio turinio filmas reikia ugnelės, cinko, o kitaip jie nueina šuniui ant uodegos. Atvirai pasakius, nežinau kodėl šis filmas yra vertinamas kiek žemiau nei „Milijonierius ir Blondinė“, nes mano asmeninis vertinimas būtų visai atvirkščiais tiek ir dėl "cinko" tiek ir dėl humoro, į kurį pirmajame ne visi gali įkuopti, jei nepagauna užlėptų-perkeltų reikšmių.

"Playing for Keeps" ("Širdžių ėdikas"????? - lietuviai...) puikiai tiks tiems, kurie tiki tikra meile bei šeimos ryšiu, sentimentų mėgėjams ir absoliutiesiems romantikams; tiems (ar greičiau toms), kurie nieko prieš žiūrėti kaip susimoliavai grįžta į teisingą kelią bei kiek dėl to paašaroti neatmetant ir galimybės beveik dvi valandas grožėtis išpuoselėtais holivudiniais veideliais. Filmo istorija gal ir nedvėkuoja tikroviškumu ar realumu, bet kartais visai gerai, taip sakant, l'art pour l'art, kuris padeda nustumti kasdienius rūpesčius ir negalvoti apie banalią kasdienybę, kurioje taip maža saldumo. Tam ir yra Holivudas, kad jo mum suteiktų.

"Anarchija Žirmūnuose" 2010

Kaip bėga vasara? Man tai karštligiškai greitai. To pasekoje, net teko vytis miegą, kurio pastaruoju metu trūko, todėl dvi dienas išmiegojau kaip koks perkepęs lokys urve. Bet, matyt, to reikėjo ir kaži ko jaučiasi, kad dar nebaigiau visų „miego“ procedūrų...

Šiandien trumpai apie 2010-aisiais pasirodžiusį lietuvišką filmą „Anarchija Žirmūnuose“. Taip, pastaruoju metu į mano akiratį patenka labai daug anarchijos ir tai gali pasirodyti gan keista, ypač kai specialiai tuo nesidomiu.

Tačiau šiuokart lietuviškajame kine fiksuojamą anarchijos žodį, mano supratimu, galime pakeisti bet kuriuo kitu; tai filmas ne tiek apie anarchiją, kiek apie savo gyvenimo būdo ir veiksmų teisinimą prisidengiant ideologija, visai nesvarbu kokia, ir ar iš vis ideologija.

Filmo istorija pasakojo apie provincialę Vilę atvykusią studijuoti sostinėn. Čia ji apsistoja pas savo tetą, kuri jau nuo seno ne per geriausiai sutaria su Vilės mama. Nenorėdama jaustis skolinga ir priklausoma Vilė imasi ieškotis sau buto ir randą jį. Nusikabinusi stotelėje rastą skelbimą apie išnuomojamą vieno kambario butą Vilė atsiduria Žirmūnų rajone ir susiduria su Sandra iš kurios ir išsinuomoja butą. Ši mergina lengva ranka žongliruoja anarchijos simboliu, gyvena iš brolio siunčiamų pinigų, nedirba ir stengiasi ginti silpnuosius, nors pati mielai naudoja galią savo tikslais. Sandra sudėtinga asmenybė ir būtent tuo patraukia Vilę. Tarp judviejų užsimezga keista draugystė, kuri galiausiai ir atveda mus prie filmo pabaigos.

Pati filmo istorija nėra sudėtinga, tačiau man kaži ko nesinorėjo jo žiūrėti kaip paprastos istorijos. Jau visur naudojama (bet neteisingai) anarchijos simbolika skatino ieškoti prasmių ir fiksuoti veikėjų dialogus, stengiantis atkapstyti ką norėta pasakyti šiuo kūriniu: tik „lietuviškąją“ statistiką atskleidžiantis tetos televizorius, pinigų akcentavimas, uogienių stiklainiai, vis atsirišantis bato raištelis ir vienpusiškai klaidingai suvokiama (specialiai?) anarchija vertė pamąstyti apie dabartines mūsų problemas, požiūrį vienas į kitą bei stereotipus, kuriuos kaži ar kada įveiksime.

Kas mane pažįsta, tas žino, kad lietuvių kūrybos nelabai mėgstu ir ne per stipriai linkstu ją girti, tačiau ši kino juosta tikrai paliko įspūdį. Bet kaip visada turiu ir priekaištų, nes žiūrint juostą neapleido jausmas, kad aktoriai (bent jau didžioji dalis antraeilių) mąsto ne apie savo vaidmenį ir kaip į jį geriau įsijausti, atskleisti, o apie personažo SUVAIDINIMĄ. Nežinau ar tai vien aktorių problema ar jau tokia ta mūsų maniera, bet, kad ir iš kur tai kiltų, - man tai nepatinka.

Kad ir toks minusas, bet man jis tikrai nenumušė pačios istorijos vertės. Čia vertėtų paminėti ir tai, jog Kanų kino festivalyje Sauliaus Drungos parašytas filmo scenarijus buvo apdovanotas  "MEDIA New Talent" prizu, taigi, šia prasme tai tikrai stiprus filmas. Be to, man labai patiko gan naujo man veido - Severijos Janušauskaitės ir, jau televizijos veterane tapusios "Svetimų" žvaigždės, Tomos Vaškevičiūtės kurti  Sandros ir Vilės vaidmenys; jiems netrūko įtikimumo bei realumo.

Kam siūlau pažiūrėti „Anarchiją Žirmūnuose“? Visiems, kurių nežavi „Valentinas vienas“ ir tiems, kurie kreipia dėmesį į socialines problemas vešiančias mūsų mažoje šalyje ir kiekvieno žmogaus viduje.

Emma Goldman "Anarchizmas ir kitos esė"

Ir kas galėjo pamanyti...PAGALIAU AŠ NAMUOSE!!!!! Vėl galiu rašyti, vėl galiu naudotis internetu, vėl galiu miegoti kiek širdis geidžia, vėl galiu mėgautis gamta, vėl galiu gulėti hamake ir skaityti, skaityti, kol pradės lietis eilutės...ahh, nieko nėra tokio gero KAIP atostogos, kurių laukei.

Taigi, sugrįžau. Ir sugrįžau ne šiaip sau. Vakar bevažiuodama traukiniu per visą Lietuvėlę namų link spėjau sukrimsti leidyklos „Kitos Knygos“ neseniai pasirodžiusią Emmos Goldman knygą „Anarchizmas ir kitos esė“.

Tai pirmasis stambus autorės darbas ir pirmoji jos knygą išversta lietuvių kalba. Nusipirkau ją dėl kelių priežasčių, pirmiausia, nes sudomino patys knygos skyriai ir jų keliamos problemos, antra, - nes norėjosi daugiau sužinoti apie šią prieštaringų vertinimų susilaukiančią ir utopija vadinamą ideologiją.

Knyga kirtosi lengvai ir suprantamai, todėl skaityti nebuvo sunku, juoba, kad autorės keliamos mintys, nors kūrinys pasirodė jau prieš šimtmetį, aktualios nūdienoje ir liečia ne tik Ameriką ir jos santvarką. Tas pats, prieš ką kovoja Emma, rado galią savo laiku pasireikšti daugelyje šalių ir kai kurios problemos liko gajos net šiandien. Kapitalizmas, išnaudojimas, vargšų ir turtingųjų skirtis, moterų emancipacijos klausimas, institucijų įtaka žmogui – visa tai aktyviai aptarinėjama ir šiandien, nors šių problemų turinio ingridijentai kiek pakito.

Knygoje Goldman trumpai ir aiškiai supažindina mus su anarchizmu, savo pažiūromis ir dalykais, kuriems nepritaria ir kritikuoja: bažnyčia, kalėjimai, patriotizmas, moterų teisė balsuoti, valdžia, masių filosofija ir t.t.

Amerikoje litvakų kilmės Emma Goldman tapo tikra sensacija, kuri nenutildama skelbė apie tai, kuo tikėjo ir ko siekė socialinėje neteisybėje paskendusiems gyventojams ir darbininkams. Perskaičiusi knygą supratau, kad Goldman buvo jautrios širdies, empatišką asmenybė, bet tas jos jautrumas ir širdies pažeidžiamumas padėjo jai tapti nenugalimai prieš tuometinė valdžią. Tiek tuomet, tiek dabar, valdžia stengiasi nutildyti kalbančius ir mąstančius taip, kaip Goldman ir jos kolegos, todėl jie veikia tyliai, o kai ateina laikas pokyčiams padeda jiems įvykti (už bolševikų revoliucijos slėpėsi būtent anarchistai su savo finansais).

Pamaniau, kad šią knygą reikėtų perskaityti viskuo nusivylusiems lietuviams, galbūt Emmos mintys įkvėptų juos veikti, politikus daug ką apmąstyti? Galbūt jau laikas, kad nepasitenkinimą reiškiančios mažumos imtųsi aktyvesnių veiksmų? Bet tai utopija. Priimkime šį Goldman darbą kaip neblogą sociologinį veikalą, kuris taikliai apmąsto hierarchinius ryšius ir galios naudojimą prieš vienas kitą. Labiausiai jis kirbina ne politikus ar santvarkas, bet paties žmogaus požiūrį į save, jis kviečia pagaliau atverti akis ir tapti sąmoningai mąstančiais individais, o ne nuo įvairių mūsus valdančių institucijų ir jų skleidžiamų „tiesų“ priklausomais kvaileliais už kuriuos mąstoma.

Pabaigai pateikiu keletą citatų:

„Žmogų vergovėje laiko ir jos patiriamus siaubus kursto šie mūrai: religija – tai žmogaus proto kontrolė, nuosavybė – tai žmogaus poreikų kontrolė, valdžia – tai žmogaus elgesio kontrolė.<...> Religija supančiojo žmogaus protą, nuosavybė ir daiktų monopolija užvaldė ir uždusino žmogaus poreikius, o valstybė pavergė jo dvasią kvėpuodama į nugarą vos žmogui pajudėjus.“

„Niekada nepripažinsiu daugumos kaip kūrybingos jėgos ne todėl, kad man nerūpi engiamieji ar vargetos, ne todėl, kad nežinočiau apie gėdą, siaubą, pažeminimą, kuriuos daugelis patiria diena iš dienos. Ne, ne! Kalbu taip, nes puikiai žinau, kad užspeista masė niekuomet nepasisakė už teisingumą ir lygybę.“

„metų metus pro kalėjimo pragaro vartus į pasaulį grįžta išsekinta, deformuota, bevalė, nusivylusi žmonijos dalis su ant kaktos įspaustu Kaino ženklu – jų viltys sužlugdytos, jų prigimtis iškreipta. Kadangi juos pasitinka alkis ir nežmoniškumas, šios aukos akimirksniu vėl grįžta prie nusikaltimų, kaip vienintelio išgyvenimo būdo.“

„Moralės sargui prostitucija rūpi ne todėl, kad moteris parduoda savo kūną, o todėl, kad ji parsiduoda už santuokos ribų. Tai nėra vien žodžiai, nes tuoktis dėl pinigų visiškai priimtina – tą leidžia įstatymas, o visuomenė tai palaimina, tačiau bet kokia kitokia sąjunga tarp žmonių yra psmerkiama ir nepripažįstama. Bet juk prostitutė, jei apibrėžtume tiksliai, tėra „asmuo, kuriam pajamos svarbiau nei seksualinis santykis“.

„Didžiausia moters bėda nėra tai, kad ji nepajėgia dirbti kaip vyras, o tai, kad ji ištisus šimtmečius švaisto savo gyvenimą mėgindama jį pranokti ir todėl fiziškai nebegali jo pasivyti.“

„Dalinė moters emancipacija taps visišku ir tikru išsilaisvinimu, kai bus atsikratyta paikos nuostatos, kad mylėti, būti mylimąja ir motina yra tas pats, kas būti verge ar pavaldine.“