"The Place Beyond The Pines" 2012

Ką galime pavadinti didvyriu? Ar tinka juo vadinti policininką, kuris nušovė nusikaltėlį? Priklauso nuo situacijos. Ir nuo mūsų humanistinių įsitikinimų stiprumo. Vienam blogio sunaikinimas svarbiau, negu žmogaus gyvybė, o kitas gali rasti ir kitų priemonių tam blogiui pažaboti, ne vien tik gyvybės atėmimą. Juk, galiausiai, tam ir įkūrėme teisinę instituciją, kuri turi nuspręsti, ką su šiuo daryti. Bet ko ji verta, jei policininkas, iš tos baimės, šauna į nusikaltėlį pirmas, net jo teisių neišdėjęs.

Kodėl prakalbau apie štai tokią situaciją? Kaip visada – geras kinas priverčia apie daug ką pamąstyti. Šį kart tokio kino vaidmenyje pabuvo „Niujorko šešėlyje“ („The Place Beyond The Pines“), juostą susuko mums iš „Liūdnojo Valentinadienio“ („Blue Valentine“) jau pažįstamas Derek Cianfrance, kurio naujoji juosta taip pat verta ne mažesnio dėmesio.

„Niujorko šešėlyje“ viena iš 2012-aisiais susuktų juostų su Ryan Gosling, kuris ekranuose tikrai netinginiauja. Šiame filme jam, taip pat, netrūko parako, įkūnijant moto-kaskadininką Luką, kuris meta darbą, sužinojęs, kad buvusi mergina paslapčia augina jo vaiką. Vyras nori, ne taip kaip jo tėvas, savo vaikui ką nors duoti ir būti jo gyvenime, tačiau žavinga buvusioji, kurią įkūnijo Eva Mendes, jau turi kitą, kurs aprūpina tiek ją, tiek vaiką bei jos motiną. Lukui žūtbūt reikia pinigų, bet iš kur jų gauti? Čia kaip visada atsiranda nelegali išeitis: apvogti banką. Tačiau po kelių sėkmingų reidų Lukui viskas baigiasi, kai jo kelyje pasimaišo pradedantis policininkas. Šį įspūdingai įkūnijo Bradley Cooper, kurio herojus po reido tampa didvyriu, tačiau kokia kaina? Melo, apgaulės, išdavystės, nutylėjimų...

Taip prabėga penkiolika metų ir ekranuose mes išvystame šių vyrų vaikus, žmogžudžio ir nusikaltėlio atžalas, susiduriančius akis į akį. Abu vaikai pasiklydę: vienas turi viską ir nemano, kad tai reikėtų saugoti, kitas jaučiasi autsaideriu, nes nieko nežino apie savo paties tėvą. Bet tiesa, anksčiau ar vėliau, visada randa kelią ir pasibeldžia į mūsų duris. Tik ar tiesa atneša teisybę? Ne, ne tokiame pasaulyje mes gyvename. Nėra atpildo, kurį kažkas mums galėtų išrašyti, nėra tokio keršto, kuris galėtų atpirkti praeitį. Už savo sprendimus atkenčiame čia ir dabar – šiame gyvenime; paskutinės filmo minutės puikiai tai patvirtina.

Tikriausiai tokio turinio filmai mane sužavi labiausiai, tokie, kuriuose iškeliamos labai slidžios problemos; tokios, kurios slepiasi šešėliuose, ir kurių niekas nenori spręsti. Policininkai, kurie „konfiskuoja“ nelegalius pinigus iš po vaiko lovelės ir dalijasi grobiu per daug nesusimąstydami, sūnūs, kurie naudojasi tėvų užnugariu siekdami patogios karjeros, vaikai, kurie auga nepalaikydami tvirto ryšio su gimdytojais, vyrai iš paskutiniųjų besistengiantys ką nors duoti atžaloms, nesvarbu kokiomis priemonėmis ir teisingumas, kuris leidžia tiesai nugrimzti, vardan savo gero vardo. 

Daugelis žiūrovų ir kritikų giria tiek Cooper, tiek Gosling pasirodymą šioje juostoje, ir šie aktoriai tikrai nusipelno penkių žvaigždučių, bet ne ką silpnesni čia buvo ir jaunesniosios kartos atstovavai  ypač man įspūdį paliko Luko sūnų vaidinęs Dane DeHaan (tikai, bent šiame filme, savo vaidybiniais akcentais man turėjęs nemaža panašumų į jaunąjį DiCaprio) bei sparčiai kylantis Emory Cohen, suvaidinęs didvyrio-policininko sūnų AJ.

„Niujorko šešėlyje“, manau, patiks ir tiems, kam nepatiko ankstesnysis Cianfrance bandymas ir tiems, kurie mėgsta šią dramą. Režisierius išlaikė savo pasakojimo manierą: truputį buitišką, truputį slegiančią, dalimi tamsią ir tylią; tik šį kart įbėrė daugiau dar daugiau aplinkos gniuždomųjų veiksnių; čia daugiau smurto ir agresijos, bet gausu ir viduje kaupiamų emocijų, kurios vieną dieną su didele jėga išsilieja per kraštus; yra čia ir neteisybės ir tikros, apnuogintos kasdienės būties; šioje žmonių gyvenimai lieka priklausomi ir valdomi tamsių skersgatvių ir akligatvių šešėlių, kurie tysta nuo „padorių“ pastatų ir institucijų. Šį kart Cianfrance papasakojo ne tik stulbinančią asmeninę santykių dramą, - jis nusitaikė į visą visuomenę apėmusį pinigų ir neteisybės liūną, treštantį pačiose teisingiausiose sferose bei iškėlė svarbų klausimą - ką laikyti - ką mes laikome - didvyriu, o ką nusikaltėliu?