Papasakota istorija

Norėčiau sudėti tokias eilutes, kuriomis įprasminti galėčiau, to nevertųjų dalią. Tiek pasakojimų sukasi galvoje, tiek žmonių, kuriuos pažinau, kurių veidus skaičiau ir, kurie nebuvo to verti nė lašo.

Kaip gerai pagalvoji, iš ko susideda visa būtis, jei ne iš pasakojimų, kuriuos tu išgirsti, kuriuos tu priverstas stebėti pasakojant kvailą giminės galvą, ir kuriuos imi ir sukuri tu pats – verčiamas nuobodulio ar bandydamas pabėgti. 

Kiekvienas iš šių pasakojimų nugula į mūsų vidų ir sudaro milžinišką prisiminimų albumą, todėl senatvėje tu pradedi maišyti viską. Nebežinai kas atsitiko tau, apie ką tau buvo papasakota, o ką tu tik pamatei, bet nepatyrei savo kailiu. Todėl daugelis prisiminimų nėra patikimi. Jie mus išduoda, kaip išduoda visi, kuriuos pažįstame ar kada pažinosime. Svarbiausia to priežastis, kad išgirstą pasakojimą mes paverčiame savo dalimi ir perpasakodami pridedami save "įsivaizdavimų" apie tai, koks, mes norėtume, jis būtų.

Nieko gyvenime nėra teisingo ir objektyvaus, nes žmonės patys tokie nėra. Kokio adekvatumo mes galime reikalauti iš pasaulio, jei patys, jo ir viso ant(i)žeminio pasaulio kūrėjai, tokie nesame. Kūrėjas negali nei perduoti, nei, tuo labiau, sukurti objektyvios ir nuo nieko nepriklausomos istorijos, kaip ir perpasakotojas negali perpasakoti vien tik tiesos; bet kuris įvykis bus perkoštas subjektyvių nuojautų, asmeninių išgyvenimų, intymių paslapčių.

Kiekvienas pasakojimas, tai kelionė žmogaus minčių ir regėjimų skaidulomis. Tai vargina. Tai sekina. Klausyti visada yra sunku, nes tu nesi pasakotojas – tu nesuvoki jo pasakojamos istorijos svarbos. Kai jo žodžiai plėšo krūtininę, tai tai jie daro ne tau, o jam, nes tik jis žino ir yra išmatavęs savo potyrio, istorijos gylį tikra patirtimi. Tu tesi menkas ir apgailėtinas klausytojas, kurio pareiga linksėti, galbūt truputėlį susijaudinti ar, atvirkščiai, nuobodžiauti, kol kažkas lies širdį.

Kartais tau skaudu, kad istorijos ne tavo. Kartais dėl žmonių savanaudiškumo pasakojimo metu: juk tu, egocentriškas individe, tuomet tik indas, kurį jie gali panaudoti nemastydami nei apie tavo pačio tūrį, nei apie gylį.

Bet dažniausiai skaudu dėl to, kad šios, išgirstos istorijos, taip ir liks neužrašytos, galbūt net nepasakytos antrąkart, ir tu žinosi, kad esi vienintelis galintis tai padaryti – pratęsti nevertųjų gyvavimą, atskleisti tai, ką žmogus patikėjo tik tau arba, ką tik tau pavyko suprasti. Kartais jautiesi įpareigotas, kartais pajauti pasididžiavimą dėl savo perdėm liguisto supratingumo ir pastabumo. Bet labai dažnai susimąstai, ką su šiomis istorijomis aplankančiomis mus kiekvieną dieną daryti? Sandėliuoti kuriame nors smegenų kampelyje? Užrašyti istoriją? Išsikepti pyragą? Sudėti dainą?

Vienaip ar kitaip, jos liks gyventi su tavimi. Todėl senatvė yra sunkus metas. Ji sunki, nes tavyje sukaupti pasakojimai, galiausiai užgožia tave. Vaikams po truputį tampi nesąmones tauzijančia niekų mašina, - jie dar nesupranta, - nes jiems dar toli...

Prisiminimai, istorijos; jos tave ryja tol, kol pats kažkam tampi papasakota istorija.