Žiemos saulė rudenio žemėj

Žiemos saulė rudenio žemėj

žiemos saulė rudenio žemėj

gyvena užsimiršę vaikai

miškų rūke baltame

paskendusi jaunystės pasaka

malūno sparnams suktis neleidžia

*

be vėjo gyvena

pasimetę žemės vaikai

žiemos saulę garbindami

šaukia iš pažliugusių griovių

šalikėlėje apsistojusį laiką

*

miško vaikai sutrikę

ne dovanų, ne tėvų, bet vėjo

malūno sparnams reikalauja

jaunystės pasakoms plukdyti

už žiemos saulės

per rudenio žemę

Savo gyvenimo rašytojas

Aš nebuvau pasiruošusi. Tiesą sakant, kas būną? Mes niekada nesame pasiruošę. Tik ruošiamės. Ruošiamės mesti tą kvailą darbą ir susirasti tokį, kuris būtų prie širdies; ruošiamės palikti nieko įdomaus neveikiančią antrąją pusę, bet tada leidžiamės užvaldomi klaidingo gelbėtojo vaidmens: o kas bus su ja, jei aš išeisiu? Dar atkakliau mes ruošiamės nebeatsakinėti į žemyn tempiančių draugų kvietimus pasibūti kartu, bet per dažnai atrandame save bare kilnojančius bokalą grupėje draugų, kuriai visai netinkame. Tikriausiai, kasryt sakome sau, kad pagaliau išmesime drabužius, kurių nenešiojame, pradėsime sportuoti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, nebešvaistysime savo laiko, bet ar kada prisiruošiame? Ar kada prisiruošime?

Štai šis klausimas mane labiausiai ir neramina. Ar kada pasiruošime? Kaip pasiruošti ir pradėti gyvenimą, kokį norėtum gyventi? Kokį įsivaizduoji. Ruošimasis, tai lyg priklausomybė nuo narkotikų – kasryt tu sau sakai, kad tai padarysi, bet nepadarai. Juk visi mus įspėja, kad taip nutiks, – kad tau nepasiseks, net jei ir ryšiesi keisti(s). Nes nėra tokio dalyko, kaip gyvenimas, kurį norėtum gyventi. Yra tik toks, kokį gauni. Vienas nulis jų naudai. Tad kaip po galais išsivaduoti iš šios „ruošimosi“ rutinos? Vidinio noro pradėti ir išorinės baimės suklupti, nepasiteisinusių vilčių baimės. Galbūt ir ruošiamės taip ilgai, nes vėliau bijome būti išjuokti?

Bet mano klausimas jums – kodėl mes paliekame, atidedame, kodėl „ruošiame“ savo svajonę? Ar tikrai dėl kitų? Nes tėvai sako, kad tie mokslai nieko neduos – reikia rinktis kitus. Nes ką gi darytų mano antroji pusė, jei aš nuspręsčiau išpildyti seną savo norą ir apkeliauti pasaulį? Ką pasakytų mano draugai, jei iškeisčiau juos į įdomią knygą ar galeriją? Ką darytų jie visi, jei nuspręsčiau gyventi savo gyvenimą, o ne būti Jėzumi Kristumi? Dėl to visai nereikia kvaršinti galvos – kitų visada bus, jie keičiasi kartu su manimi. Vieni išeina, kiti ateina. Man gali pasisekti, gali ir ne, bet bent jau žinosiu, kad klausiau savo balso.

Juk tai mano gyvenimas. Ir jis bus toks, kokio noriu, jei turėsiu pakankamai drąsos išlaisvinti savo balsą. Nes nuolat klausant ir bijant kitų nuomonės ir patarimų, tu gauni tik tokį gyvenimą, kokį gauni. 

Tracy Chevalier "Dama su vienaragiu"

Šiandien apie Tracy Chevalier romaną Dama su vienaragiu (Versus Aureus, 2006).

Kalbą reikėtų pradėti nuo to, kad Tracy Chevalier – puikiai žinomo, ekranizacijos susilaukusio, romano Mergina su perlo auskaru autorė. Rašytojos kūrinių centre dažniausiai atsiduria jei ne patys menininkai, tai jų kūriniai.

Ne išimtis ir šis romanas, kuriam akstiną davė apie 1500 metus išausti šeši gobelenai, gavę  Damos su vienragiu (The Lady and the Unicorn) pavadinimą. Kadangi gobelenai austi viduramžiais, tamsa liko pasiglemžusi jos autorius ir audėjus. Težinoma, kad jie turėjo būti austi šiaurės audėjų; tikriausiai, Briuselio, kurie garsėjo savo milflero (gėlių fono) raštais.

Kad šie gobelenai pasiekė mūsų dienas ir buvo tinkamai įvertinti, turėtume padėkoti 1841 metais juos atradusiam– kaip teigia pati autorė – istorinių paminklų inspektoriui Prosper Mérimée ir visuomenės dėmesį į juos atkreipusiai George Sand.  Nuo 1882 metų gobelenai yra saugomi Prancūzijos Kliuni muziejuje.

Grįžtant prie romano – sužavi Tracy Chevalier gebėjimas austi istoriją, turint tik vieną žinomąjį – gobelenus. Pradėdama nuo merginų numylėto, ir jų norus pildančio, prancūzų dailininko autorė užmezga pagrindinę romano apie aistras, gyvenimo darbą, klaidas ir melancholiją giją. Gobelenų atsiradimą supa kerštas, nepatenkinti norai ir laikas – labai sąlygiškas, bet tuo pat paisantis savo sakralumo ir ritualų, o kartais juos išduodantis dėl pasaulietinių tikslų.

Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį, tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.

Dama su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis, jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai?

Jei subjektyviai, knygos didžiausias pliusas yra jos suprantamai pateikta ir plačiosioms masėms pritaikyta vieno įstabiausių pasaulyje meno kūrinių istorija, kurią skaitytojui papasakoja patys personažai. Knyga – puikus ir nebeprasmis savaitgalio skaitinių pasirinkimas.

Žaidimų...

Žaidimų...

plastelininės medžių šakos

netikros be lapų

gatvės grindinys lenta

su šachmatų figūrų

šešėliais

miesto rajonas

skaičiuotuvas

nutrintų lego kubelių

mėnuo ir tas 

pirštais šešėliuotas

vaiko pieštas aptrintas

tik kontūrai likę

žaislinė tamsoj tikras

tik pats žaidimas

kvailių mintimis

"Mano bambos mėnuo"

Mano bambos mėnuo

savo bambos mėnesy radau šviesos židinį

koks keistas šis nedylantis mėnulis

dangstomas tuzinais audinių ir tik kartais

jam leidžiama nušviesti asfaltą arba

išvysti jūrą atsimušant smėlėtoj pakrantėj

jo spindesys traukia praeivių žvilgsnius

prie manęs sustoja augalotas ne vienas

ir kodėl menuli tu manas toks išdavikas

kam vilioji jaunais pažadais manęs nepaklausęs

-

savo bambos mėnesy radau nemeilės židinį

mano mėnuo išdavikiškai manęs neklauso