"Pavergimas", arba užgesinta ugnis

Pavergimas

Užgesinai mano ugnį –

Savo vandeniu.

Nedavei jai oro

Įsidegti.

Pelenus išmetei –

Visa krantan skalaujančiai

Jūrai, -

Galbūt, jie sugrįš ateičiai

Kada?

Užgesinęs ugnį nuprausei ir

Pasmilkei mane.

Liepei,

Klausyt dabar tavęs lyg

Dievo nuolatinio.

Užkrovei mano laisvę

Paliepimais. Mokei,

Kaip klūpėti, kai meldžiuosi

Tenkindama tavo

Norą.

Kaip paklusti –

Lyg būčiau tavo

Ištikimas šuo, kuriam

Niekas nepriklauso, net

Jis pats.

Ir po dalelę pamiršau,

Koks jausmas tas –

Ugnį savyje

Nešioti.

Išmokau nejudėt be paliepimo.

Nemąstyt,

kol nėra pavojaus ir

Nejausti, kol kas negeidauja. –

Teliko vešėti tik

dievobaimingai

Neveiksni viltis, jog

septintoji

banga sugrąžins

bent pelenus

Kada?

"Laivai", arba neišpildyti pasirinkimai

Laivai

Tie laivai –

į kuriuos niekada

neįlipsiu.

Tik nuo kranto stebėsiu

praplaukiant

 pro šalį savo

gyvenime.

Tų laivų –

 nepažįstami kursai

nepažįstamose žemėse.

Dėl jų

manęs norai neapleidžia

kvėpuojant.

Tie laivai –

nepažintos jūros

nepažintam uoste.

Apie juos

manos svajonės

lekiančios vėju

brėkštant.

Tų laivų –

nebyliai aš klausiu:

„Kur būtumėt

mane nuplukdinę

sutikti aušos?“

Vilis Normanas "Masturbacija"

Labai neskubėdama, ėmiau ir užbaigiau Vilio Normano naują knygą „Masturbacija“, kurią pavyko nugriebti iš knygyno lentynų vos pasirodžiusią. Vilis – visiems gerai žinomas žurnalistas ir, šiaip, nykstanti rasė – mąstantis žmogus.

Ką galima trumpai pasakyti apie knygą? Na, ji tikrai geresnė už visas pirmtakes. Tai knyga, kokią, įsivaizduoju, parašyti būt negėda ir pačiam Frédéric Beigbeder. Žinoma, visi akademiniai literatų sluoksniai greičiau ant jos nusi....., nei leistų ją tyrinėti mokslo darbuose ir vertintų kaip „gerą literatūrą“ (o gal sulauksime stebuklo?). Bet, pagalvojus, kam šiais, greito vartojimo laikais, dar gali rūpėti literatūrinė vertė, stilius, nuoseklumas?

Geriau pažvelkime į knygos turinį ir jos mintis (kas man labiau rūpi). Pagrindinis šios istorijos (anti)Herojus – politikos doktorantas, žurnalistas, darboholikas, žodžiu, žmogus, kuris mato ten, kur visi akli – išgalvotoje (sąlygiškai) Absurdistano valstybėje. Jis ir mato ir mąsto. Daugiausia apie aplinką, kurioje priverstas tarpti: apie vartotojus, jų kasdienį pirkimą, apie bukumą, apie (ne)meilę, dėl kurios kaltas vartojimas, apie vienišumą, kuris atsiranda kai visa apima megalomaniją, apie darbą, kurio nenori dirbti, bet reikia, nes nori pinigų, padedančių tenkinti vartotojo įgeidžius, padedančių bent trumpam užmiršti tą užburtą vartojimo, dviveidiškumo ratą, ištrūkti iš jo; ir visos šios problemos, kurias pastebi knygos herojus labiausiai veikia santykius ir dviejų žmonių ryšius, kurie tampa neįgalūs ne tik mylėti, bet ir domėtis, suprasti, palaikyti atvirus žmogiškus kontaktus. 

Žinoma, knygos herojus bando gyveni ir normaliai: ieško savo gyvenimo meilės, bet – koks absurdas – per darbus, ji neturi jam laiko! Tad jis užmušinėja laiką: geria, rašo, mokosi, išsidirbinėja. Jis yra persisunkusios vartotojiškos visuomenės ir Černobylio elektrinės sprogimo laikų kūrinys, – nei nuo vieno, nei nuo kito negalintis pabėgti ir iš šiųdviejų kildinantis savo filosofiją. Herojaus mintys – kratinys sukramtytų idėjų, kurias jau girdėjome skambančias Nietzsche‘s, Bauman‘o, Baudrillard‘o lūpose, tik pateikiamos jos daug gyvesne kalba ir žmoniškai sukramtytos.

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...

Knyga man patiko. Ji vartojama, kaip ir visa šiame suknistame pasaulėlyje. Tikiu, kad daugelis iš Jūsų ją taip pat suvartos. Tik žiūrėkit, kad per daug nepakenktų virškinimui. O gal mums kaip tik to reikia?

Kaip įprasta, pateikiu trumpą knygos ištrauką:

"Nesvarbu, kad esu Londone - ar esu čia, ar tėvynėje, vis tiek niekur neturiu su kuo pasikalbėti apie kvantinę mechaniką, chemiją, literatūrą, ekonomiką. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris nedirbdamas fiziku domėtųsi fizika arba nebūdamas chemiku - chemija. <...> Aišku, sunkiausia, kad net apie literatūrą pasikalbėti nėra su kuo. KArtą katedroje vedėjas kažką skaitė rusiškame puslapyje, tada paklausė, gal žinau, kas tuo domisi (dabar neprisimenu kuo, be to, vengiu mokytis rusų kalbos). Atsakiau, kad nežianu. Jis nuliūdo neturėdamas su kuo apie tai pasikalbėti.

Prisiminiau knygą "Žmogus miršta vienas", bet juk tai netiesa! Žmogus gyvena vienas. Koks skirtumas, kaip mirti. Religija, noras turėti dievą, kuris supranta ir išklauso - vienatvės simptomas. Mes norim to, nors ai neegzistuoja. Jėzus irgi buvo vienišas. Kaip norėčiau su Juo pasikalbėti. Žmogus, kuris kažką darė iš idėjos. Buvo linksma, buvo intriga."

Nemiga. (BE)prasmybė. Mekas.

Pastaruoju metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.

Tiesa pasakius, jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita [birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.

Bet ne. (Mekas stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme, matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...

Nemąstymas – štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato, nes per daug mato.

Bet užteks. Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:

Viskas man yra be prasmės

Viskas man yra be prasmės

ir viskas

nereikalinga –

aš gvenu tik iš inercijos

iš įsibėgėjimo

prisiversdamas ir

įsikalbėdamas

kad viskas yra

gražu ir kad šitas gyvenimas

yra vertass gyvenimo.

Dabar yra trečia

ryto

ir visi miega ir yra

pati naktis.

Guliu atmerktom akim. Žinau,

gulėsiu taip

iki pat ryto

atvirom akim

taip kaip visa šita

naktis. –

Sonetas: ale Šekspyru sekant...

Universitete šiandien buvo minimos 450-osios Šekspyro gimimo metinės. Jų proga studentai ir dėstytojai buvo prašomi sukurti po sonetą. Šekspyras - mano pirmasis tikras autorius, po visų vaikystės pasakų apie princeses ir princus; baigusi jas iš karto nėriau į "Romeo ir Džiuljetos" puslapius. Dar prisimenu, kaip būdama ketvirtoje klasėje, nusprendžiau skaityti šios dramos prologą skaitovų konkurse. Gaila, kad mano užmačia buvo nekaip sutikta komisijos...
Nepaisant nesėkmių, šiandien neatsispyriau progai, pabandyti sukurti soneto formos eilėraštį, nors pati manau, kad soneto žanras priklauso Šekspyrui. Visgi, prisiminusi, senus gerus laikus, nusprendžiau pagerbti žmogų, kuris pirmasis įkvėpė mane kūrybai.
Taigi, mano eilėraštis ale Šekspyru sekant:

Dusinantis troškimas apakimo,

Troškimas meilės didelės, bet ar

Sutiktum ne imti, o dalytis taip,

Kad savęs tau būtų negailu?

Tarsi pabūgęs šuo sprunki nuo to,

Ko nori, ko geidi, – manais išgelbėt

Tuščią savo sielą. Bet troškis lieka

įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis.

Jis primena ką savanaudiškai myli, ir

Perkaręs, sulysęs, inkšdamas grįžti, –

Kad nepatenkinantis noras leistų tau

Gyvent, o ne marintų alkio duona.

Išsekęs supranti, kad meilę atidavęs

Kitam, pamaitinai ir goslią savo sielą.