"Laivai", arba neišpildyti pasirinkimai

Laivai

Tie laivai –

į kuriuos niekada

neįlipsiu.

Tik nuo kranto stebėsiu

praplaukiant

 pro šalį savo

gyvenime.

Tų laivų –

 nepažįstami kursai

nepažįstamose žemėse.

Dėl jų

manęs norai neapleidžia

kvėpuojant.

Tie laivai –

nepažintos jūros

nepažintam uoste.

Apie juos

manos svajonės

lekiančios vėju

brėkštant.

Tų laivų –

nebyliai aš klausiu:

„Kur būtumėt

mane nuplukdinę

sutikti aušos?“

Vilis Normanas "Masturbacija"

Labai neskubėdama, ėmiau ir užbaigiau Vilio Normano naują knygą „Masturbacija“, kurią pavyko nugriebti iš knygyno lentynų vos pasirodžiusią. Vilis – visiems gerai žinomas žurnalistas ir, šiaip, nykstanti rasė – mąstantis žmogus.

Ką galima trumpai pasakyti apie knygą? Na, ji tikrai geresnė už visas pirmtakes. Tai knyga, kokią, įsivaizduoju, parašyti būt negėda ir pačiam Frédéric Beigbeder. Žinoma, visi akademiniai literatų sluoksniai greičiau ant jos nusi....., nei leistų ją tyrinėti mokslo darbuose ir vertintų kaip „gerą literatūrą“ (o gal sulauksime stebuklo?). Bet, pagalvojus, kam šiais, greito vartojimo laikais, dar gali rūpėti literatūrinė vertė, stilius, nuoseklumas?

Geriau pažvelkime į knygos turinį ir jos mintis (kas man labiau rūpi). Pagrindinis šios istorijos (anti)Herojus – politikos doktorantas, žurnalistas, darboholikas, žodžiu, žmogus, kuris mato ten, kur visi akli – išgalvotoje (sąlygiškai) Absurdistano valstybėje. Jis ir mato ir mąsto. Daugiausia apie aplinką, kurioje priverstas tarpti: apie vartotojus, jų kasdienį pirkimą, apie bukumą, apie (ne)meilę, dėl kurios kaltas vartojimas, apie vienišumą, kuris atsiranda kai visa apima megalomaniją, apie darbą, kurio nenori dirbti, bet reikia, nes nori pinigų, padedančių tenkinti vartotojo įgeidžius, padedančių bent trumpam užmiršti tą užburtą vartojimo, dviveidiškumo ratą, ištrūkti iš jo; ir visos šios problemos, kurias pastebi knygos herojus labiausiai veikia santykius ir dviejų žmonių ryšius, kurie tampa neįgalūs ne tik mylėti, bet ir domėtis, suprasti, palaikyti atvirus žmogiškus kontaktus. 

Žinoma, knygos herojus bando gyveni ir normaliai: ieško savo gyvenimo meilės, bet – koks absurdas – per darbus, ji neturi jam laiko! Tad jis užmušinėja laiką: geria, rašo, mokosi, išsidirbinėja. Jis yra persisunkusios vartotojiškos visuomenės ir Černobylio elektrinės sprogimo laikų kūrinys, – nei nuo vieno, nei nuo kito negalintis pabėgti ir iš šiųdviejų kildinantis savo filosofiją. Herojaus mintys – kratinys sukramtytų idėjų, kurias jau girdėjome skambančias Nietzsche‘s, Bauman‘o, Baudrillard‘o lūpose, tik pateikiamos jos daug gyvesne kalba ir žmoniškai sukramtytos.

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...

Knyga man patiko. Ji vartojama, kaip ir visa šiame suknistame pasaulėlyje. Tikiu, kad daugelis iš Jūsų ją taip pat suvartos. Tik žiūrėkit, kad per daug nepakenktų virškinimui. O gal mums kaip tik to reikia?

Kaip įprasta, pateikiu trumpą knygos ištrauką:

"Nesvarbu, kad esu Londone - ar esu čia, ar tėvynėje, vis tiek niekur neturiu su kuo pasikalbėti apie kvantinę mechaniką, chemiją, literatūrą, ekonomiką. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris nedirbdamas fiziku domėtųsi fizika arba nebūdamas chemiku - chemija. <...> Aišku, sunkiausia, kad net apie literatūrą pasikalbėti nėra su kuo. KArtą katedroje vedėjas kažką skaitė rusiškame puslapyje, tada paklausė, gal žinau, kas tuo domisi (dabar neprisimenu kuo, be to, vengiu mokytis rusų kalbos). Atsakiau, kad nežianu. Jis nuliūdo neturėdamas su kuo apie tai pasikalbėti.

Prisiminiau knygą "Žmogus miršta vienas", bet juk tai netiesa! Žmogus gyvena vienas. Koks skirtumas, kaip mirti. Religija, noras turėti dievą, kuris supranta ir išklauso - vienatvės simptomas. Mes norim to, nors ai neegzistuoja. Jėzus irgi buvo vienišas. Kaip norėčiau su Juo pasikalbėti. Žmogus, kuris kažką darė iš idėjos. Buvo linksma, buvo intriga."

Nemiga. (BE)prasmybė. Mekas.

Pastaruoju metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.

Tiesa pasakius, jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita [birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.

Bet ne. (Mekas stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme, matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...

Nemąstymas – štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato, nes per daug mato.

Bet užteks. Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:

Viskas man yra be prasmės

Viskas man yra be prasmės

ir viskas

nereikalinga –

aš gvenu tik iš inercijos

iš įsibėgėjimo

prisiversdamas ir

įsikalbėdamas

kad viskas yra

gražu ir kad šitas gyvenimas

yra vertass gyvenimo.

Dabar yra trečia

ryto

ir visi miega ir yra

pati naktis.

Guliu atmerktom akim. Žinau,

gulėsiu taip

iki pat ryto

atvirom akim

taip kaip visa šita

naktis. –

Sonetas: ale Šekspyru sekant...

Universitete šiandien buvo minimos 450-osios Šekspyro gimimo metinės. Jų proga studentai ir dėstytojai buvo prašomi sukurti po sonetą. Šekspyras - mano pirmasis tikras autorius, po visų vaikystės pasakų apie princeses ir princus; baigusi jas iš karto nėriau į "Romeo ir Džiuljetos" puslapius. Dar prisimenu, kaip būdama ketvirtoje klasėje, nusprendžiau skaityti šios dramos prologą skaitovų konkurse. Gaila, kad mano užmačia buvo nekaip sutikta komisijos...
Nepaisant nesėkmių, šiandien neatsispyriau progai, pabandyti sukurti soneto formos eilėraštį, nors pati manau, kad soneto žanras priklauso Šekspyrui. Visgi, prisiminusi, senus gerus laikus, nusprendžiau pagerbti žmogų, kuris pirmasis įkvėpė mane kūrybai.
Taigi, mano eilėraštis ale Šekspyru sekant:

Dusinantis troškimas apakimo,

Troškimas meilės didelės, bet ar

Sutiktum ne imti, o dalytis taip,

Kad savęs tau būtų negailu?

Tarsi pabūgęs šuo sprunki nuo to,

Ko nori, ko geidi, – manais išgelbėt

Tuščią savo sielą. Bet troškis lieka

įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis.

Jis primena ką savanaudiškai myli, ir

Perkaręs, sulysęs, inkšdamas grįžti, –

Kad nepatenkinantis noras leistų tau

Gyvent, o ne marintų alkio duona.

Išsekęs supranti, kad meilę atidavęs

Kitam, pamaitinai ir goslią savo sielą.

Jeanette Winterson "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai"

Štai ir gegužė rieda link pabaigos. Link pabaigos pavasaris... Darbų ir veiklų daug, sunku benutaikyti valandėlę ką nors beparašyti, bet labai jau sąžinė dėl to graužia... Šį pavasarį esu sulindusi į „Kitos knygos“ leidyklos darbus (tai rodo ir „Jamam“ pirkiniai – stirta šios leidyklėlės knygų, paruoštų vasarėlei) – pasiilgau geros ir žmogiškos, kiek kairuoliškos, literatūros. Sekmadienio popietę, riedėdama traukiniu į mokslų pasaulį, suspėjau sušlamšti Jeanette Winterson knygą Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Ką galiu pasakyti – skani knyga.

Apie knygą reikėtų pradėti kalbėti, kalbant apie jos autorę. Jeanette Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje ir buvo įvaikinta evangelikų šeimos. Autorės vaikystė prabėgo Šiaurės Anglijos miestuke – Arlingtone; čia mergaitė buvo ruošiama pastorės darbui. Laisvai skaityti ir mokytis Jeanette galėjo tik iš Biblijos, tačiau slapta mergina skaitė daug literatūros bei savarankiškai pasiruošė mokslams vidurinėje mokykloje. Sulaukusi 16-likos ji prisipažino, kad yra lesbietė ir jai teko palikti namus.

Nuo to laiko mergina dirbo įvairiausius darbus, kol, sėkmingai išlaikiusi mokyklos egzaminus, įstojo į Oksfordo universitetą ir baigė angų kalbos ir literatūros studijas. Nuo tada ji tapo žinoma kaip žurnalistė. Pirmoji jos knyga „Apelsinai“ parašyti 1983-1984 metais, kai moteris nusprendė atsidėti rašytojos darbui.

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai nebuvo iš tų afišinių knygų, kurios grobstomos dėl savo skandalingumo. Ne, greičiau tai buvo knyga, plintanti rekomendacijomis, kadangi leidyklos viršininkai, neįžvelgę šio romano vertės, išleido jį minkštais viršeliais ir nesiėmė jokių reklaminių gudrybių norint parduoti. Tik kai knyga 1985-aisiais laimėjo Vaitbredo premiją, kūrinį susiprasta perleisti.

Apie ką ši knyga? Jei perskaitysite knygos nugarėlę, joje išvysite parašytą veik tą patį, kas jau pasakyta apie pačią autorę: įvaikinimas, ruošimasis tapti pastore, savęs kaip lesbietės suvoktis ir noras išlaisvinti dvasią. Visai lauktai kyla klausimas ar kūrinys autobiografinis. Į jį atsakydama, jei leisite, pasinaudosiu pačios autorės žodžiais: „Ar „Apelsinai“ – autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne ir taip, žinoma.“ Prašom, jei nuo to pasidarė aiškiau.

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą. Bent taip ją perskaičiau aš.

„Nuo pat gimimo maniau, kad pasaulyje viskas vyksta labai parastai, kaip mūsų bažnyčioje. O dabar ėmiau suvokti, kad ir bažnyčia kartais sutrinka. Tai buvo bėda.“

Knyga man labai patiko. Visų pirma techniškai. Spiralės formos pasakojimas, aiškiai dėliojamos mintys ir žinoma, ką norima jomis pasakyti. Pasakojama – negaliu sakyti rašoma – gyvai, taip, kad nejučia su pagrindine veikėja imi svarstyti ir vartalioti rankose laikomus apelsinus, galvoti kiek esti jų rūšių, kodėl kiti vaisiai ne taip vertinami, kaip mutavo tas Biblijoje sutinkamas pirmosios nuodėmės obuolys.

Knygos mintys, jau truputėlį minėtos, lekia socialinių, dvasinių problemų vingiais: rasime pasvarstymų apie diskriminaciją, istoriją, teisėtvarkos sistemą, santuoką ir moters padėtį visuomenėje, kuri ją apgaudinėja.

Knyga – sultingas apelsinas geros literatūros mėgėjams: puikios mintys, humoras, turinga kalba (čia puikiai pasidarbavo ir knygos vertėjas poetas M. Burokas). Kad ir kaip Lietuvoje bemažėtų žmonių su galvomis ant pečių, tikiuosi, kad dar yra ir tokių, kurie vis dar čia, ir vis dar su galvomis – jiems šią knygą ir rekomenduoju.

O dabar, įprastai, palieku su ištrauka iš kūrinio. Pasirinkau mane pralinksminusią ir visišką teisybę pasakančią knygos ištrauką apie moterį, linkusią aukotis ir būti aukojamai, tokią, kuri dėl šios ydos dažnai lieka apgauta:

„Susiradau pasakų knygą ir perskaičiau vieną pasaką pavadinimu „Gražuolė ir pabaisa“.

Šioje pasakoje jauna mergina tampa nedoro jos tėvo sudaryto sandorio užstatu. Todėl jai tenka ištekėti už bjauraus gyvulio arba amžiams suteršti šeimos gerą vardą. Kadangi mergina gera, ji paklūsta. Vestuvių naktį gulasi į lovą su gyvuliu ir, gailėdamasi, kad viskas turi būti taip bjauru, pabučiuoja jį. Gyvulys tučtuojau pavirsta gražiu jaunu princu ir jie gyvena ilgai ir laimingai.

Pagalvojau, ar moteris, ištekėjusi už kiaulės, skaitė šią pasaką. Jei skaitė, turbūt jautėsi labai nusivylusi. O dėdė Bilis? Jis siaubingas, visas apžėlęs gaurais, o sprendžiant iš paveikslėlio atvirtę princai visiškai neplaukuoti.

Lėtai užverčiau knygą. Buvo akivaizdu, kad užtikau siaubingą sąmokslą.

Šiame pasaulyje esama vyrų.

Esama moterų.

Ir esama gyvulių. Ką reikia daryti, kai išteki už gyvulio?

Bučinys ne visada padeda.

Be to, gyvuliai klastingi. Jie apsimeta tavimi ir manimi.

Kaip vilkas „Raudonkepuraitėje“.

Kodėl man to niekas nesakė? Nejaugi niekas daugiau to nežino?

Nejaugi visame Žemės rutulyje visiškai nieko nenutuokdamos moterys išteka už gyvulių?“