Jau seniai nebuvau
užkariauta jokio pasakojimo, kol neišgirdau, kad pagaliau sulauksiu Jeannette
Walls autobiografinio romano „Stiklo pilis“ („The Glass Castle“) ekranizacijos.
Nebuvau skaičiusi knygos, tačiau žinojau apie ką sukasi šis įspudingas autorės
pasakojimas ir maniau, kad užteks tiek, kiek apie jį žinau. Tačiau vidinis
balsas man šnabždėjo, kad negaliu eiti į kino teatrą neperskaičiusi visos
istorijos nuo pradžios iki pabaigos. Juk net Jeannette mama sakė: „Jei žmonės
tai skaito, vadinasi pasakojimas tikrai geras.“ Tad paklausiau Jeannette mamos
ir perskaičiau 2005 m. pasirodžiusį, jau daugiau nei dešimtmetį skaitytojus
stulbinantį, pasakojimą, kuris bestselerių sąrašo viršūnėse išbuvo 261 savaitę.
Jeannette Walls –
sėkminga žurnalistė su pagyrimu baigusi Bernardo koledžą Niujorke. Jai galėtume
pavydėti turtingo ir saugaus gyvenimo. Tačiau, kaip teigia pati Jeannette, tokia
tapo, nes turi istoriją.
Istoriją apie trimetę
mergaitę, kuri apdegė pusę kūno kepdama dešreles, apie alkoholiką tėvą ir
tingią motiną, apie gyvenimą lūšnynuose ir nuolatinį kraustymąsi iš vietos į
vietą. Apie patyčias, gyvenimą be higienos ir maisto. Tačiau ji turi ir kitą
istoriją, apie tėvą išradėją, kuris per Kalėdas padovanojo jai Venerą, apie
dailininkę motiną, kuri visada skatino galvoti optimistiškai ir nepamiršti
savęs. Tai istorija apie Stiklo pilį, kurią tėvas vieną dieną jiems pastatys
bei gyvenimą, vertusį siekti daugiau. Ir Jeannette Walls, kaip Dievą myliu,
geba ją pasakoti teisingai.
Kaip sako pati autorė,
šis pasakojimas yra jos šeimos istorijos asmeninė retrospektyva, kurią autorę
paskatinęs užrašyti vyras. „Mane nuolat persekiojo baimė, kad jei kas nors
sužinos kas yra mano tėvai, aš prarasiu darbą, o mano saugus gyvenimas, kurį
taip kruopščiai kūriau, subyrės į šipulius, - viename interviu kalba Jeannette.
– Tačiau tuo pačiu nuolat jaučiau kaltę, jog gyvenu prabangų gyvenimą, kol mano
tėvai naktis leidžia kažkur ant Niujorko parko suolelių.“
Būtent gėda dėl savo
vaikystės ir jaučiama kaltė, Jeannette paskatino papasakoti savo istoriją. Ir
tai padėjo ne tik jai, bet ir daugeliui kitų žmonių, kurie yra išgyvenę kažką
panašaus. Visi mes turime šeimas, kurios, prisiminus Tolstojų, yra nelaimingos
vis kitu būdu. „Nėra tokio dalyko kaip tipinis benamis, o gyvenimas galtvėje
nėra problema, tai pasekmė daugelio įvairių problemų.“ – tikina Jeannette Walls.
Autorės pasakojimas nėra panašus į jokį kitą. Tačiau šeimos meilė, chaotiška
laimė ir balansavimas ties proto riba atpažįstami visiems.
Jeannette Walls sunkiai
paaiškinamus tėvų sprendimus ir pasirinkimus aprašo priešingai – jos sakinys
lengvas, o aštri akis pagauna tuos stiklo pilį apšviečiančius saulės spindulius,
kurie skaitytojams neleidžia į šią šeimą žiūrėti kaip į neįgalią ar neveiksnią.
Pasakodama istoriją iš augančio vaiko perspektyvos, ji pasirenka neanalizuoti
ir neieškoti atsakymų, palikdama erdvės skaitytojų interpretacijoms. Jie
verčiami permąstyti visus stereotipus, ir kietus įsitikinimus apie tai, kas yra
šeima ir kokia ji turi būti.
Jeannette papasakojo
puikią, teisingą, gilią ir daugiabriaunę savo vaikystės istoriją, kuri, tikiu,
virs ir puikia ekranizacija. Juoba, kad laukti liko visai nedaug.
Palieku su knygos
ištrauka ir kino filmo reklama.
–
Išsirink
savo mylimą žvaigždę, – paragino tėtis ir pasakė, kad galėsiu pasiimti ją sau. –
Tai ir bus mano Kalėdų dovana.
–
TU
negali man dovanoti žvaigždės – paprieštaravau. – Žvaigždės niekam nepriklauso.
–
Tikra
tiesa, – sutiko tėtis. – Jos niekam nepriklauso. Tiesiog turi paprašyti jos
anksčiau nei kas nors kitas, visai kaip Kolumbas pareikalavo karalienei
Izabelei Amerikos. Taigi tas pats yra tvirtinti, kad tau priklauso žvaigždė.
Akimirką pamąsčiusi supratau, kad
tėtis yra teisus. Jis taip suprato pasaulį. Tėtis paaiškino, kad galiu
išsirinkti bet kurią žvaigždę, kokios tik geidžiu, išskyrus Betelgeizę ir
Rygelį, nes šių jau spėję paprašyti Lori su Brajanu. <...>
–
Noriu
anos, – pasakiau. <...>
Tėtis nusišypsojo.
–
Tai
Venera, – pasakė. <...> Ką gi, po galais, – nusileido tėtis, – juk, šiaip
ar taip, Kalėdos. Jei labai nori, gali turėti ir planetą.
Ir
jis padovanojo man Venerą.
