"Tiesa", arba daugelis klysta

Tiesa

Pas mane nežydės ir nežydi –

Nenužydės gėlės raudonos,

Mylinčios geltonos ir

Kvailos purpurinės.

Nėra čia saulės pievų derlingų –

Pakvimpančių džiūvant,

Kvėpuojančių sulytų.

Nėra čia ir paletės spalvų,

Kuria spalvint norėtųs:

Tas lytų perlytas pievas,

Tas gėlynų vagas ir

Išdegusius asfalto

Grumstus.

Kokia prasmė?

Nerasi pas mane laiko –

Vieningo, ciklinio gamtai,

Negrįžtančio istorijai ir

Vaikystei.

Pas mane tuščia meilės,

Kurios neįdėjai ir stebuklu

Nebūsiu.

Nesu išgelbėtojas Kristus,

Paralelių ir tikėtis 

Nereikia. 

Ieškok manyje tik chaoso –

Chameleono akių, klouno

Kalbų, triksterio išdaigų ir

(ne)Abejok, kad tos apgavystės –

Mana tiesa.

Nes daugelis klysta.

"Naktiniai skaitiniai", arba ko neatminti...

Naktiniai skaitiniai

Apie naktinius skaitinius

Rytojaus rytą nebeprisiminsiu –

Nieko.

Neaiškios bus mylinčiųjų

Dvasios, kančios ir vargai –

Nepažinti.

Aš ir tavęs neatminsiu

Rašiusio man vakar nakty –

Žvaigždėmis.

John Fante "Paklausk dulkių"

Neseniai baigiau skaityti garsaus amerikiečių autoriaus John Fante romaną „Paklausk dulkių“. 1939-aisiais pasirodęs romanas jau yra radęs savo skaitytojus, kuriuos įkvėpia – tarp jų ir pats garsusis bytnikas Ch. Bukowskis.

Knyga pasakoja apie jauną badmiriaujantį rašytoją Los Andžele, kuris, kaip ir visi jauni žmonės, siekia pripažinimo. Gyvendamas pigiame Los Andželo viešbutyje jis tempia savo vėjavaikiškas dienas: leidžia pinigus prostitutėms, tačiau nesusimoka už butą, myli meksikietę Kamilą ir tuo pačiu jos nekenčia, nes ji myli kitą; kartais Arturas Bandinis rašo ir gauna už tai pinigus, tiek, kad nereikėtų rašyti graudžių laiškų motinai prašant sušelpti...

Tai gyvenimiška istorija su viena kitą keičiančiomis stipriomis ir apgalvotomis scenomis, o vienas didžiausių jos pliusų – rašymo stilius: atviras, nestokojantis humoro, nuoširdus.

Sužavi Arturo Bandinio portretas, jo prieštaringumas, nepasidavimas buičiai, mintys, jo ryšys su padavėja Kamila, kurį greičiau galėtume priskirti vaizduotės pagimdytiems, nei tikriems santykiams.

Tiek Kamila, tiek Bandinis – abu jauni, ambicingi, nenuolaidūs, klystantys žmonės, kurių gyvenimus sunkina užsibrėžti tikslai, idėjos, norai, visiškai neatitinkantys jų realybės. Bandinis trokšta šlovės ir Kamilos, o Kamila negali atsisakyti meilės, kuria gyvena ir kuri ją (pra)žudo.

Knygą verta perskaityti tiems, kas bando  rašyti, taip pat jauniems, savo kelią bandantiems atrasti, žmoniems, kurie paskaitę šią istoriją, manau, turėtų apsispręsti, kas jiems priimtinau: mėnesį valgyti tik apelsinus, visus pinigus išleidus taip kaip jiems patinka, ar susimokėti už būstą, elgtis apgalvotai ir gyventi gyvenimą, kuriame nelieka vietos net bandymui pasimėgauti gyvenimu.

2006-aisiais "Paklausk dulkių" sulaukė ekranizacijos, bet, kol kas, jos dar neteko matyt; teks pasitaisyti:)

Palieku su ištrauka iš knygos:

„Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlynos dienos, jūra, o per ją plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybės apelsinų. Valgyk juos lovoje, vagyk pietums, pasilaikyk vakarienei.  Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, mano pilve gurgia saulės sultys. Japonų turguje jis pamatydavo mane ateinant, tasai apskritaveidis, besišypsantis japonas, ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkioliką, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.

„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus“ Žinoma, ir aš parsinešiau į savo kambarį rudą maišelį. Įdomi naujovė, persikai ir apelsinai...“

Conchita Wurst „Rise Like A Phoenix“

Šiandien džiaugiuosi Conchitos Wurst pergale Eurovizijoje. Nesu nesuvaldoma šios muzikinės olimpiados gerbėja, nes visos ten pasirodančios dainos dažniausiai būna paprasčiausi kičai (apie vieną ir tą patį – nieką), todėl visų dainų klausau tik transliuojamų pusfinalių metu. Ir kai to pusfinalio metu išgirdau Conchitą atliekant „Rise Like A Phoenix“ nekilo abejonių, jog tai daina nugalėtoja.

Nervinausi tik dėl žmonių požiūrio. Kas jiems svarbiau – menas ir gera daina, ar tai, jog Conchita neatitinka nė vieno fakto, kuris mums buvo diegtas nuo vaikystės apie lyčių skirtumus... vyras apsirengęs moterimi, o ta moteris dar ir su barzda...

Iš vienos pusės Conchitos pergale Eurovizijoje netikėjau (ar bent bandžiau save įtikinti, kad ji nelaimės), būtent dėl jos visas klišė laužančios išvaizdos, iš kitos tikėjau, nes europiečiai mėgsta staigmenas.

Na, Wurst laimėjimas tikrai įeis į Eurovizijos istoriją, juk Conchita – pirmasis transvestitas laimėjęs šį šou. O už šou ribų laimėjimas taip pat daug reiškia; ypač homoseksualų mažumoms, jų lygiateisiškumui bei tolerancijos Europoje ugdymui, kurios, kai kuriose šalyse, vis dar, oi, kaip trūksta.

Pabaigai pasinaudosiu pačios Conchitos žodžiais apie Euroviziją ir dalyvavimą joje, man nesvarbu ar aš patinku ar ne, sakė ji, svarbu ar mano pasirodymas sukelia diskusijų ir abejonių. Pritariu jos požiūriui – diskusija, tai variklis, kuris traukia pasaulį priekin ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje su vienu koloritu ir vadovaujantis viena tiesa.

Džiaugiuosi, kad Euroviziją laimėjo žmogiškumas, žinia pasauliui, o ne tuščia ir bereikšmė daina su tokiu pat tuščiu ir bereikšmiu atlikėju, kurį prabėgus metams vargiai beatmename. Nemanau, kad toks likimas lauktų ir Conchitos; gal ir pamiršime jos dainą, bet ne pačią Conchitą.

Dar kartą Rise Like A Phoenix su Conchita Wurst...

Radiniai: laiškas Hitklifui

Įdomių dalykų kartais atrandi besiknaisiodamas senuose užrašuose... Štai, kad ir paauglystės metų laiškutį rašytą Emily Brontë liūdnajam knygos "Vėtrų kalnas" herojui Hitklifui. Tokių laiškų literatūriniams personažams mokykloje buvau sukūrusi ne vieną, tačiau visi kažkur pražuvę. Galbūt, bus metas - atsiras. 

O dabar, keista, prisiminti...

Hitklifai,

Ketė buvo kvaila. Ji nesuprato, ką daro, ir prasižudė. Naktimis jai šalta dėl to. Dėl to tu jos nerandi. Dėl to naktyje staugia vėjai.

Keisčiausias dalykas pasauly yra meilė. Reikmė, kurios tu negali valdyti. Ketė bandė pažaboti tavo jausmus. Tikėjos, kad visi klausys jos tuštybės, dangstomos gerais tikslais. Ji norėjo suvaldyti dvi karietas vienu metu; užsėsti du balnus vienukart, jojant į ateitį. Ji galvojo turėsianti viską viešai, ir turėsianti tave slaptai. Tu nesutikai būti slaptai. Būti išlaikytas. Tu negalėjai pasitenkinti jos aistros atliekomis ir dviveidiškumu. Todėl dingai. Ji įžeidė tavo išdidumą.

O Ketės klystantis naivumas, nuvedė ją per toli – nebebuvo kur bėgti, juk pačios paliepimu buvo pakinkyta karieta. Ji leido kitam suprasti, kad jis gali tikėtis, nors nemylėjo... nors mylėti tikėjosi...

Ir tada baisiausias jos košmaras pranešė jai apie save: tu lėtai prisėdai jos svetainėje; gundei ją nusidėti, gundei ją pamesti protą. Ir ji tai padarė. Ji tapo priklausoma nuo tavęs. Nors vidus liepė jai bėgti. Ji nujautė pražūtį, kurią jai paruošei. Bet ar buvo kur bėgti?

Tu buvai jos. O tada tapai kitos. Išsitraukęs Ketės peilį sau iš paširdžių, juo pats pasmeigei ją. Ji nebuvo stipri. Ji pametė protą. Ir tada išsipildė tavo kerštas.

Ji per vėlai suprato, ką padarė. Tu supratai, ką padarei, bet per vėlai. Stovėjai prie jos langų ir daužei galvą į medį. Už nemokančią atleisti aistrą. Už išdidumą. Už abiejų naivumą, sumokėjot beprotiškom mirtim. Pirma ji. Tada tu. 

Tik taip galėjot išsilaisvinti...