Šiandien apie
naują skandalingo ir originalaus režisieriaus Lars von Trier („Melancholia“ 2011, „Dogville“ 2003, „Dancer
in the Dark“ 2000) darbą „Nimfomanė“, kuris debiutavo šiuometiniame Berlyno kino festivalyje. Lietuvoje neapsieita be ilgų diskusijų ir
nepritarimo pliūpsnių, prieštaraujant, jog filmas būtų rodomas šalies kino
teatruose, visgi, pirma juostos dalis, pasiekė kino ekranus praeito savaitgalio
metu; o antroji bus pradėta rodyti jau Velykinio savaitgalio metu.
Drama Lars von
Trier žiūrovus įtraukia pasakodamas Džo, moters nimfomanės, gyvenimo istoriją.
Vieną žiemos vakarą eidamas namo geraširdis vyras, Seligmanas, užtinka tuščioje
gatvėje gulinčią sumuštą Džo. Vyras parsiveda ją namo, o moteris ima pasakoti
jam savo gyvenimo istoriją nuo pat jaunų dienų iki 50-ųjų gyvenimo metų: seksualumo
atradimas, pirmosios seksualinės patirtys ir pasitenkinimas (I dalis), kuris
vieną dieną ima ir dingsta, stimuliatorių paieškos, bandymai gydytis bei
susitaikymas su savo lemtimi (II) – visą šią turtingą moters patirčių virtinę
von Trier sėkmingai įamžina naujausioje kino juostoje.
„Nimfomanė“ tai, neslepiant kortų, ne tik stipriausias šio danų režisieriaus
darbas, bet apskritai, stipriausias kada nors pasirodęs filmas, pasakojąs apie
moters seksualinį gyvenimą, nimfomaniją. Jis neabejotinai nepatiks tiems, kas visada nori įsižeisti - davatkoms, ir daug diskusijų sukels atviro žvilgsnio auditorijoje. Šįkart Lars von Trier
pateikia atvirą, šiandienos pasaulyje gyvenančios ir savojo identiteto
ieškančios, jį pažinti bandančios, moters paveikslą, kuris nesitaiko prie
žiūrovų akių, o priverčia tai daryti patį žiūrovą. „Nimfomanė“, tai kūrinys,
kuris, net neabejoju, paliks žymę kino istorijoje.
Pagyrų nusipelno
visa kūrybinė grupė, bet, pasakysiu, kad viskuo galėjau patikėti, tik ne tuo,
kad jaunąją Džo suvaidinusiai Stacy Martin,
tai buvo pirmas vaidmuo. Visi žinome, ką geba tokie filme pasirodę aktoriai
kaip Uma Thurman,
Jamie Bell,
Willem Dafoe
ar vyresnę Džo įkūnijusi Charlotte Gainsbourg, tačiau, kad šių
pavardžių jūroje nenuskęstų jauna, dar niekam negirdėta, pavardė – retas nutikimas.
Stacy Martin – kaip tik tas retas nutikimas. Telieka tikėtis, kad ir ateityje
jos projektai bus tokie pat sėkmingi.
Taigis, kaip
čia viską trumpai susumojus... Filmas puikus, nors pati istorija tematiškai
nėra kažkas naujo kino ekranuose (prisiminkime, kad ir 2008-ųjų „Nimfomanės
užrašus“), bet pirmą kartą tokia istorija, apie moterį priklausomą nuo sekso, –
ar kaip mane pataisytų Džo, – apie moterį nimfomanę, yra papasakota kokybiškai,
atvirai, neklijuojant štampų ir nepaliekant jokių tabu.
„Prašau tik būti laisvu. Drugeliai yra laisvi.
Žmonija neatims iš manęs to, ką gamta suteikė drugeliams...“ Šįvakar Šiaulių
dramos teatre skraidė drugeliai, atvežti Juozo Miltinio teatro, o frazė iš
Dikenso romano tapo spektaklio „Laisvi drugeliai“ devizu.
Laisvi drugeliai“ pasaulio scenai
buvo pristatyti 1969-aisiais Brodvėjuje. Spektaklis iš karto rado kelią į
žiūrovų širdis – Brodvėjuje jis praleido tris sezonus ir buvo parodytas 1100
kartų. Jo autorius, niujorkietis Leonardas Geršas – žinomas dramaturgas bei
scenaristas. Žymiausiu Geršo darbu yra laikomas jo spektaklis „Funny Face“,
kuris autoriui pelnė Amerikos rašytojų Gildijos apdovanojimą, o ekranizuotame
Holivudo miuzikle, sutiko vaidinti visų laikų kino žvaigždė – Audrey Hepburn.
„Laisvi drugeliai“ taip pat yra
susilaukęs ekranizacijos; 1972-aisiais pasirodžiusiame kino filme pagrindinius
vaidmenis sukūrė Goldie Hawn ir Edward Albert. Geršo pjesė
remiasi tikra aklo teisininko Haroldo Krentso gyvenimo „komedija“. Draugystė su
laisvų pažiūrų kaimyne, svajonė tapti profesionaliu dainininku bei visa
komplikuojantys santykiai su kontroliuoti ir prižiūrėti mėgstančia motina,
sudaro jaunuolio kasdienybę.
Ne veltui, jaunystės metai
įvardijami, kaip maištų bei karo su aplinkiniu pasauliu metais; tačiau jie yra
ir karas su savimi pačiu, saviais šešėliais, – manau, tai puikia atsiskleidžia spektaklio metu.
Lietuvių publikai šį spektaklį
dar 2012-aisiais pristatė režisierius Dainius Kazlausakas, nepabijojęs
pagrindiniam Donaldo Beikerio vaidmeniui pasikviesti naująjį Tadą Blindą – Mantą
Jankavičių. Prisipažinsiu, į šį spektaklį ėjau, ne tik geros istorijos
pamatyti, bet ir smalsumo vedama: kaip pavyks sukurti vaidmenį neprofesionaliam
aktoriui? Turiu pasakyti, kad žodis „neprofesionaliam“ čia nelabai tinka –
Manto vaidyba labai įtikinama; spektaklio kulminacijoje net šiurpuliukai
bėgiojo. O Inga Jarkova, įkūnijusi Donio kaimynę, buvo tikras basos laisvės,
nesivaržymo ir gėlių vaikų simbolis, kurios naivi gyvenimo filosofija privertė
ne kartą nusišypsoti – žavėjo šios aktorės organiška ir natūrali vaidyba. Motinos,
kuriai, kaip sako pats Donis, labai patinka vadovauti ir ruoštis isterijos
priepuoliams, vaidmuo atiteko Astai Preidytei; nors, mano akimis, motina
pjesėje pavaizduota labai jau tipiškai ir, žinoma, iš jaunimo žiūros taško
(atseit, tu kvaila, nes ne mano „eros“), todėl kaži, ar visas aktorės
meistriškumas galėjo atsiskleisti šiame vaidmenyje...
Labai labai norisi pagirti visus
scenografus, tiek apšvietėjus, tiek butaforininkus ir dekoratorius – tai jų
dėka Donio butas atrodo taip įspūdingai. Ir žinoma nereikia pamiršti muzikantų
ir paties Manto, kurie spektaklį praturtino gyva muzika.
Laisvi drugeliai“, tai spektaklis
apie meilę, jaunų žmonių kelią į brandą ir nugalėjimą tų šešėlių, kurie mums
trukdo pasiekti tikrąją laisvę. Tai į populiariosios kultūros rūbą įvilktas
nenuobodus, prisodrintas lengvo humoro ir vizualiai stiprus spektaklis, į kurį,
patarčiau nueiti atviriems ir spalvingiems žmoniems; tiems, kurie neprieš
atitrūkti nuo lietingų ir apniukusių lietuviškų orų, kiek paišdykauti ir
pasijuokti su pjesės herojais ir truputėlį dėl jų (ir su jais) paliūdėti...
Vakar, o gal,
reikėtų sakyti, šiandien naktį manęs visiškai netraukė pagalvė ir saldus
miegas. Tad, vietoj beprasmių bandymų užmigti, nusprendžiau pasinerti į kino
pasaulį. Išnaršiusi ir atmetusi šimtus variantų, galiausiai, nusprendžiau
suteikti šansą 1993-ųjų metų filmui „Sommersby“
(Somersbis). Juostą režisavo anglų režisierius Jon Amiel; negalėčiau pasakyti,
kad jo darbais žaviuosi, ne taip kaip, pavyzdžiui, Richard Gere, Jodie Foster, Bill Pullman
– būtent jų, o ne režisieriaus, pavardės nulėmė, kad filmas pakliuvo į mano
akiratį.
Nuskambės
kvailai, bet vis tiek nesusilaikysiu nepasakiusi: juosta remiasi prancūzų
1982-ųjų kino juosta (Le Retour de Martin
Guerre), kuri remiasi tikra istorija apie XVI a. gyvenusio Guerre dingimą.
Po šio dingimo prabėgus keletui metų, jo žmonos namuose atsiranda svetimas
vyras, prisistatantis dingusiu vyru (sakyčiau, gan įdomi istorija, tad kas
domitės įvairiais keistumėlais, siūlyčiau apie ją daugiau pasiskaitinėti).
Tiesa, Holivudas
šią istoriją, visai nenustebindamas tokiu pasirinkimu, kūrė, kaip jam įprasta,
pasiremdamas ne pirminiu šaltiniu, bet pagal tai sukurtu filmu. Ir dar ne
viskas – filmų industrijos karalius puikiai adaptavo istoriją savo rinkai. XVI
a. ir Prancūziją, 1993-ųjų filmo versijoje, keičia Amerika bei restauracijos po
Pilietinio karo laikotarpis.
Taigi, kai
Džekas Somersbis (Richard Gere) prabėgus šešeriems metams, grįžta
namo, miestelėnams nekyla net menkiausio įtarimo, kad vyras gali būti ne tas
pats jų „subinių spardytojas“ Somersbis: jis visus pažįsta, žino visų
istorijas. Įtarimas kyla tik jo žmonai (Jodie Foster)
bei jų kaimynui (Bill Pullman), kuris turėjo vilčių tapti
naujuoju ponios Somersbi vyru.
Grįžęs
Somersbis imasi gaivinti apleisto ūkio, apsodina medvilės nualintas dirvas
tabaku ir tampa tobulu vyru, kokiu tikrasis Somersbis niekada nebūtų buvęs.
Atrodo viskas gerai, bet praeitis visada randa būdą sugrįžti ir viską
sugriauti...
Filmo istorija
tikrai neprasta, vaidyba taip pat atitinka XX a. Holivudą. Puiki „chemija“ tarp
pagrindinių atlikėjų (...ir Geeeeereeee...KĄ? – Aš moteris :D) Bet, visgi, visą
filmą manęs neapleido keistas jausmas, kad iš šios istorijos režisierius
neišspaudė visko, ką buvo galima išspausti. Kad ir pati filmo pabaiga – ji turėtų
būti labai efektinga, priversti sentimentalias moteris ir visus jautruolius pasiėmus
nosines rypauti; ir rypauti dar ilgai pasibaigus filmui, bet nemanau, kad toks
efektas filme buvo pasiektas. Nors ir nepavadinčiau savęs jautruole, tačiau dėl
tokios filmo pabaigos tikrai būčiau nubraukusi ašarą, o dabar – nieko.
Viską
susumavus, „Sommersby“ įvertinimų
skalėje lieka kažkur per vidurį, gal kiek aukščiau. Juosta patiks romantikams,
istorinių dramų ir, tiesiog, gerų melodraminių istorijų mėgėjams.
Šiandien galvoju: kiek daug manęs
ten, kur manęs nėra. Šešėlis iškirstame vaikystės miške. Kaži ką apie jį
galvoja mano vaikystės vaikystė? Jei jie susitiktų, ar jis jai patiktų? Ar ji
norėtų su tuo šešėliu pasikalbėti, kartu išgerti arbatos ir pasijuokti? Ar,
kaip tik, pabūgtų ir spruktų?
Kaži ką ji pasakytų apie mišką be
medžių? Niekada nesužinosiu. Sėdžiu ant nupjautos pušies kamieno, vietoj ėjusi
senelio išvaikščiotais ir uogautojų pramintais takais ir, tikiuosi, kad jai plynas
miškas nepatiktų. Nes jei atvirkščiai, tai reikštų, kad jos prisiminimas mane
išdavė.
Ką apie šį mišką pasakys šešėlis?
– sužinosiu, kai ateis rytojus. Bet viliuosi, kad jam taip pat nepatiks.
Kad ir kur būčiau, nenoriu būti
be geriausio žaislo - širdies.
