Po ilgiau trukusių pertraukų,
negu pats knygos skaitymas, galiausiai sukrimtau W. M, Thackeray „Tuštybės mugę“. Šioji pirmą kartą dalimis buvo išspausdinta 1847-1848 metais Punch žurnalo numeriuose ir iš kart
pataisė autoriaus finansinę padėtį, – mat, jis buvo visą savo tėvo turtą
pralošęs, o iš žurnalisto darbo ne kaži kiek gavo, - ir suteikė šansą atsidurti
tarp Viktorijos laikų literatūros elito; daugelis tuomet abejojo, kuris
rašytojas geresnis: Dickensas ar Thackeray. Viena lieka nenuneigiama – Thackeray
žymiuoju savo kūriniu puikiai atskleidė materializmo, pinigų kulto, tuščios
garbės valdomą to meto visuomenę ir pirmasis įvardijo šį procesą „tuštybių
muge“, kurioje nieko nėra tikra, visa daroma siekiant savanaudiškų tikslų, o
net patys geriausi siekiai atsisuka prieš juos darantį žmogų.
Kūrinio centre atsiduria dvi
merginos, Rebeka ir Amelija, kurių gyvenimo istorijos, tokios skirtingos, mus
veda knygos puslapiais. Susipažinusios besimokydamos pensione, merginos
susidraugavo ir iš jo neturtingoji Rebeka išėjo įsikibusi į ranką Amelijai, pas
kurią važiuoja atostogų prieš prasidedant savo guvernantės darbui.
Rebeka nėra naivi mergaitė ir
suvokia, kad jei nenori dirbti visą gyvenimą, turi susirasti vyrą. Todėl nieko
nelaukusi ji pradeda viloti Amelijos brolį, bet ne viskas gyvenime vyksta pagal
mūsų norus ir tiek Rebekai, tiek Amelijai tenka daug pasikankinti (autorius
tikrai įdėtų šį žodį į kabutes), kol abi gauna tai, ko yra (arba nėra)
nusipelniusios.
Nesinori daug skalambyti apie
knygos turinį, o ir kaži ar tai įmanoma (nebent jei jums patinka skaityti daug
ir nuobodžiai apie, o ne patį kūrinį).
Tik galiu pasakyti, net neabejodama, jog, tiek šio kūrinio pasakojama istorija,
tiek veikėjai yra verti aukščiausių balų. O negailestingai teisingas autoriaus
požiūris į savo kuriamus personažus, nepalaikant nė vienos pusės, kartais, mano
akimis, net sumenkinant, atrodytų, tyriausią širdį, - sudaro tokios prozos,
kuri man ir patinka įvaizdį: atvira, tiesi, neveidmainiaujanti ir nebandanti
smerkti nė vieno.
Kiekvienas iš mūsų gyvename ir
elgiamės taip, kaip mums atrodo teisinga, o kiti žmonės tegali pasirinkti:
palaikyti mūsų veiksmus ar ne, tačiau jokiu būdu mes neturime teisės pasmerkti
kito žmogaus – ne mums skirstyti atpildus; reikiamu metu jie be kieno nors
valios ir taip prigula to nusipelniusiųjų pečius. Thackeray nesmerkia nė vieno
savo personažo, todėl net Rebeka, atrodytų, viena iš labiausiai morališkai
smukusių asmenybių, knygoje savo veiksmais mums labiau sukelia keistą
simpatiją, nei pasibjaurėjimą, kai, tuo tarpu, tyriausios širdies Ameliją mes
ne kartą galime sukritikuoti dėl jos „davatkiško“ požiūrio į gyvenimą.
Jei kas, išsigandęs kūrinio
apimties, manęs klaustų: imti į rankas ar neimti šį dvitomį, net nesudvejodama
sakyčiau taip. Jis tikrai vertas Jūsų
laiko. O pažintis su Rebeka Šarp „Beki“, tikrai privers Jus, jei ne daug ką
apmąstyti, tai bent jau smagiai pasijuokti iš žmonių ydų, jų patiklumo ir to,
kaip lengva kartais (žinoma, turint gražią galvelę su smegenėlėmis ant galvos),
juos apsukti apie pirštą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą