"Vakarų tema", arba grįžimas

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina; –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

"Tuštybės pirkiniai", arba neturiu ko slėpti

Tuštybės pirkiniai

Aš neturiu ko slėpti ir

slepiu tai gerai: taip

smarkiai šypsaus, kad

nematyti – kokia pilka ir

žvarbi tuštuma manyje.

Ar tik nebus klaida, jog

Tuštybių mugėje nieko

nepirkau sau? – tik tą

šypseną plačią, gaulingą?

Kad tave apgavau:

prekijui preke sumokėjau.

"Svetimos dainos", arba iškeliauju, draugai

Svetimos dainos

Aš iškeliauju, - o kur

keliauju, draugai?

Gyvenimas tapo perviršiu

čia, - nebėra dėl ko

aušint burnos.

Visos dienos prabėga

kitų kurtose dainose; -

niekas nė nesiklauso

manęs – iškeliauju

negirdėtas.

Tauziju niekus; bandau

atsakymą rasti svetimose

dainose: išsirinkti ar yra

teisingas, - čia neparodys

niekas kelio.

Iškeliauju, sakyčiau,

draugai, - bet ar esti tokių?

Nuo scenos žvelgiu į

neužsėstas kėdes. Visos

dienos prabėga laukiant, kol

sugrįšit iš dainų svetimų. -

Per vėlai jūs užsėsit

tuščiąsias kėdes.

"Kėdė", arba rudens vaizdelis

Kėdė

Kėdė ant kurios augta,

padengta keliais

emalės sluoksniais:

pro rudens pūdomo

klevo lapo spalvą

šviečia šūdas, o po jais

laikus, kai tavęs nebuvo,

 mena tikroji pušis. –

Tą kėdę, tokią mažą,

senelio tvirtintą nekartą,

matai liūčiai nuėjus;

tuščioj dirvoj, tarsi

ten būtų išaugus:

nuo drėgmės ir

iš žemės kylančio šalčio

atsiplaudę dažai, dažno sėdesio

nugludinti nelygumai.

Tiek darbų

ant jos nudirbta sėdint:

nuimti burokai,

nuvalyti kopūstai,

išižyti žirniai ir pupos.

Bet kodėl pamiršta ji 
darbus nudirbus?

Jan Wolkers "Turkiški saldumynai"

Yra knygų, kurias rekomenduojama perskaityti, bet yra tokių, kurias privalai. Jano Wolkerso, žymaus XX a. olandų rašytojo, dailininko ir skulptoriaus, knyga Turkiški saldumynai (išleid. Alma littera) neabejotinai yra viena iš paskutiniųjų.

Jei neklystu, Turkiški saldumynai pirmoji šio, skandalų nevengusio ir savo nuomonę drąsiai reiškusio, autoriaus knyga lietuvių kalba; anksčiau Wolkerso romanai į mūsų kalbą versti nebuvo. Sovietiniais metais, kaustomiems tuometinės ideologijos, toks bandymas kažin ar būtų pasisekęs, o ir atkūrus nepriklausomybę, iki tokios kūrybos lietuviams dar reikėjo paaugti: kaži ar vartotojiškos kultūros, sekso ir mums dar nepažinios vakarietiškos simbolikos persmelkta Wolkerso kūryba būtų buvusi taip lengvai suprasta ir priimta tuomet.

Turkiški saldumynai  pirmiausia yra meilės romanas. Knygos pasakotojas, neįvardytas skulptorius, pasakoja apie savo ir Olgos, vieną žiemą kelyje sutiktos moters, santykius. Reflektuodamas santykių pradžią, įvykusią santuoką ir bendrą gyvenimą, jis ne tik apsako savo meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl moteris jį paliko? Nors knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga; tai šios moters gyvenimo dramos liudytoju ir pasakotoju jam lemta būti, dalėlė po dalelės atskleidžiant moters, traumuotos psichologiškai, paslaptis: „raganos“ motinos įskiepytą nevisavertiškumą, baimę pasenti, abejojimą sava kilme ir paranojišką nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvados, kad dėl visų Olgos santykių nesėkmių, kalta būtent ji.

Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius ir žodingus sakinius atsveria paprasti. Nesumeluota rašytojo nuojauta leidžia kurti tekstą, kuriuo sunku suabejoti: jis atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.

Janio Wolkerso romaną įsirašau prie tų knygų, kurios vertos garsios rekomendacijos dar vieno perskaitymo ir išsamesnės analizės. Janas Wolkersas man kvepia Arthuro Millerio ar John Fante darbų puslapiais, bet tuo pačiu turi savą braižą ir ne mažesnes pretenzijas, kurios, manau, pateisinamos.

Knygos ištrauką galite rasti čia: 

http://www.knyguklubas.lt/out/1/html/0/dyn_images/0/cdb_TURKISKI_SALDUMYNAI_pavartymui_fl.pdf