Jostein Gaarder "Cirko direktoriaus duktė"

Šiandien apie norvegų rašytojo Jostein Gaarder romaną Cirko direktoriaus duktė (Alma litera, 2007). Skaitymo laikotarpiu, kai kas nors paklausdavo ką skaitau ir man tekdavo atsakyti, supratau, kad rašytoją visi gerai pažįsta dėl romano Sofijos pasaulis. Deja, mano rankų jo garsusis darbas dar nespėjo pasiekti, bet, turiu pasakyti, kad perskaičiusi Cirko direktoriaus dukterį negalėčiau abejoti, jog verta suskubti perskaityti ir Sofijos pasaulį.

Tiesą pasakius, ši knyga mano lentynoje išgulėjo ne vieną žiemą, kol atėjo „tinkamas“ laikas ją atversti. Ilgo gaišimo priežastis, matyt, buvo susijusi ir su šios knygos – klaidinančiu! –  pavadinimu. Atsiversdama knygą tikėjausi istorijos apie cirko direktoriaus dukterį Paniną Maniną, bet, pasirodo, gavau katiną maiše :D

Parašyta pirmuoju asmeniu, knyga pasakoja Peterio – rašytojų pasaulyje žinomo kaip „Voras“ – gyvenimo istoriją. Dar būdamas mažas Peteris pradėjo kurti istorijas, tačiau niekada neplanavo tapti rašytoju, argumentuodamas, jog:

„Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo per daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų ne tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.“

Taigi Peteris, turėdamas neišsemiamus (ir nuolat augančius) siužetų ir apmatų klodus, bet neturėdamas jokio tikro pašaukimo tapti rašytoju, nusprendžia užsidirbti pardavinėdamas savo sumanymus „tikriems“ rašytojams; tiems, kurie įstrigo po pirmosios knygos, tiems, kurie nebeturi ką pasakyti, ar tiems, kurie nori būti rašytojais, tik nežino nuo ko pradėti.

Laikui bėgant Peterio sukurtas Rašytojų paramos ratas taip išsiplečia, jog paties Peterio gyvybei iškyla nemenkas pavojus: jis priverstas bėgti. Būtent užsidaręs nuošaliame viešbutyje netoli Neapolio, kuriame kažkada pats Ibsenas rašė Lėlių namus, Peteris ima užrašinėti savo memuarus, pradėdamas nuo vaikystės. Jis pasakoja apie sekmadienius apsilankymus cirke su tėvu, apie jo sapnuose vis pasirodantį žmogeliuką, kuris vieną dieną nusprendžia nebegyventi sapnuose ir atsikrausto pas Peterį, apie moteris, kurios sutikdavo žaisti.

Tačiau ypač svarbi knygoje Peterio meilė – Marija; moteris kurią jis sutinka būdamas devyniolikos. Mintys apie tuomet sutiktą dešimtmečiu vyresnę moterį, kuri atvirai sudarė su juo sandėrį, paprašydama tapti jos vaiko tėvu, Peterio, kaip pasirodė vėliau, neapleido visą gyvenimą. Mariją ir Aukselį – savo dukterį – gyvenime jis matė tik kartą ir kaip tik tą kartą papasakojo jai vieną iš pirmųjų savo siužetų apie cirko direktoriaus dukterį...

Bet Peteriui laimė pamesti galvą nusišypso dar kartą – būdamas viešbutyje jis susipažįsta su daug jaunesne moterimi Beata, jie įsimyli, bet idilė trunka neilgai, Peterio kuriamam siužetui netikėtai sukant link pabaigos, arba pradžios: kodėl jis toks, koks yra, kodėl netapo rašytoju, – kokia tikroji to priežastis? Kodėl jis neprisiėmė savo kūrybos vaisių, net kai šie – jo paties dukra? Ir kokios likimo anonimu pasekmės?

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi tuo, kuo turėtų pasižymėti puikus XXI a. post-modernus romanas: retroperspektyva, savirefleksija, kriminalinė istorija, filosofija, psichologizmai, – visa susiduria viename talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti, o baigus mielai gali pasakyti: „Taip, skaityčiau (žaisčiau) dar kartą“.

Palieku su Peterio apmąstymais:

"Visa tai rašydamas suvokiu, kad Marija mane apmovė. Tam tikra prasme net pralenkė mane cinizmu. Žinojo, kad nebegalėsiu mylėti jokios kitos moters, ir dar pasistengė, kad neliktų kelio atgal. Kažką įterpė tarp mūsų.

Pirmą kartą šitaip galvojau apie Mariją. Pats nustebau. Toks įspūdis, jog tik dabar pradedu atsigauti po mamos mirties. Tėvas pasimirė prieš metus. Matyt, labiau mylėjau mamą.

Manęs neapleidžia jausmas, kad esu pamiršęs kai ką svarbaus. Rodos, visą gyvenimą stengiuosi prisiminti kažką, kas įvyko man mažam būnant. Bet tai dar visai neišnyko, tebeplūduriuoja tamsioje gelmėje po plonu ledu, ant kurio šoku. Vos tik atsipalaiduoju ir pamėginu prisiminti, ką bandau išstumti, man į galvą ateina gera mintis ir aš pradedu kurti naują pasakojimą.

Vis dažniau išsigąstu savo sąmonės. Ji kaip mano valiai nepaklūstanti šmėkla.

Mariją taip pat baugino mano vaizduotė. Ji ir žavėjo ją, ir gąsdino."

E. Jelinek "Geidulys"

Prieš keletą savaičių baigiau skaityti knygą, trumpam pažadinusią mane iš letargo, kuriam pastaruoju metu esu linkusi atsiduoti, tad pamaniau, jog verta keliomis mintimis ir pasidalinti, o ne tik pasilikti sau.

Knyga, kuri susisėmė visą mano dėmesį, buvo E. Jelinek antipornografinis romanas Geidulys (Tyto Alba, 1998). Tai austrų rašytojos, 2004-aisiais apdovanotos Nobelio premija, darbas, pirmą kartą pasirodęs Vokietijoje 1989-aisiais.

Knyga pasakoja istoriją apie šeimą, kurią sudaro popieriaus fabriko direktorius Hermanas, jo žmona (namų šeimininkė Gertė) ir jų vaikas. Kai alpių kaimelyje, kuriame jie įsikūrę, ima siausti AIDS virus, vyras, iki tol savo seksualinius įgeidžius laisvai tenkinęs su bet kuria moterimi, grįžta pas savo žmoną. Kiekvieną dieną Gertė yra priversta kęsti jo primestą gašlumą ir tenkinti jo įnorius. Visą dieną dirbęs fabrike, vyras grįžta namo su vienintele mintimi: pasimėgauti moterimi, kuriai suteikia teisę ir privilegiją naudotis jo uždirbtais pinigais ir turtu. Jis jaučiasi turįs teisę elgtis kaip nori ir nevaržyti savęs, nes yra užtikrintas, kad suteikia moteriai viską, kad ji būtų patenkinta:

„Jis užsako savo žmonai žavingus apatinius iš katalogo, kad jos kūnas galėtų tvarkingai jam tarnauti. Išrenka pačius pasiučiausius, kad žiūrinėdama modelių nuotraukas jaustųsi nė kiek ne prastesnė“ <...> Pragyvenimui užsidirbti jai nereikia, išlaiko vyras“.

 Suteikęs savo moteriai „viską“ jis nesivaržo pasiimti grąžos:

„Jis nori (šeimos ratelį, prie keturių akių) įsisprausti į savo žmoną taip, kad pajustų savo ribas <...> Jis reikalauja, kad jo valdoma ir jį regeneruojanti žmona po namų stogu lauktų jo nuoga, kai savo kojomis sukoręs dvidešimt kilometrų pareina iš darbo.

Dar daugiau, moteris tampa gyvuliu, kuriam vyras gali įsakyti bet ką:

„Neseniai jis Gertei, savo žmonai, uždraudė net praustis, jam vienam, girdi, priklausąs ir jos kvapas <...> Šita moteris tarsi šleifą privalo iš paskos vilkti savo prakaito, šlapimo ir išmatų tvaiką, o jis, reikalui esant, tikrina, ar šis upelis ganėtinai sravus jo lovoje.“

Žinoma, kad tokia situacija moters negali tenkinti, o motinos pareigos jai tampa nebepakeliamos, savo sūnuje įžvelgiant tą vyrą, kuriuo jis taps: gašlų išnaudotoją, pinigų vergą, kuriam moteris reikalinga tik kaip geismo objektas ir reprezentacinė jo pergalių priemonė; tad Gertė pradeda stipriai gerti, dėl savo nuotykių pakliūva į žandarmeriją bei susiranda meilužį – jauną studentą Michaelį.

Iš vieno vyro glėbio, Gertė bėga į kito glėbį, tikėdamasis rasti išsigelbėjimą, užuovėją, tačiau autorės tapomas Michaelis yra tik dar vienas vyras, kuriam terūpi patenkinti savo geidulius:

„Su juo ji nori palikti šį pasaulį <...> Ji nori dar kartą pradėti viską iš naujo, lengvai dengiama veržliojo Michaelio. Užtat mes vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: šitas Michaelis negali leisti moteriai užgimti, priešingai, tam kliudo laikas, kuris jau praslinko nuo jos gimimo!”

Moteris Michaeliui nė kiek nerūpi, atvirkščiai, jis net juokiasi iš neįveikiamos Gertės aistros jam, įtraukdamas ją, į ketvirtą dešimtį įkopusią moterį, į jaunimo orgijas.

Kaip jau minėjau anksčiau, nors ir bando, tačiau neranda išsigelbėjimo Gertė ir motinystėje. Jos ir vaiko ryšys komplikuotas, kadangi vaikas yra berniukas, – Gertė įžvelgia, kad kažkada jis taps tokiu pat vyru, kaip jo tėvas, kad ji neturi jokios įtakos ir negali nieko pakeisti; nusivylusi Gertė mintyse šaukia:

„Sūnus priklauso jam!”

 Kartas nuo karto akcentuojama, kad vaikas kaip ir tėvas užaugęs grieš smuiku, imsis valdymo, įsakinės kitiems; ir visai nesvarbu, kad “jis visas jos pasaulis”.

Nebeapsikęsdama savo būties, kurioje ji turi paklusti, Gretė nusprendžia vaiką nužudyti, taip pirmą kartą knygoje parodoma, jog ji, moteris, taip pat gali priimti sprendimą, savo pačios, o ne kieno nors primestą. Gertė šiuo žingsniu tarsi išgelbėja visus nuo patriarchalinės, kapitalistinės, ateities:

“Priešingai visų lūkesčiams, nutiko taip, kad kaip tik jauniausias šeimos narys pirmasis išvys kvailą amžinybės veidą, ten, anapus visų pinigų, kurie, jei tik niekas neužmauna antsnukio nekliudomi skrieja aplink žemę, kad būtų galima apsipirkti.”

Savęs iš šito vyrų ir jų geidulių valdomo pasaulio Gertė nebegali išgelbėti, tačiau paskandindama vaiką ji tarsi gelbėja ne tik jį, bet ir ateities visuomenę, moterų visuomenę, darbininkų visuomenę, engiamuosius, nuo engiančiojo, kuris būtų išaugęs iš jos sūnaus; šiuo žingsniu maištaujama prieš patriarchatą ir bet kokią išnaudojimo formą, savo valios kitiems primetimą.

Geidulys, tai gili knygą, kurioje autorė metonimiškai naudodamasi vienos šeimos paveikslu, nutapo taiklų visos mūsų visuomenės veidą: iš vienos pusės hedonistinės, nevaldančios savo geidulių, o iš kitos – siekiančios primesti savo valią Kitam, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar paprastas popieriaus fabriko darbininkas ir jo vaikai.

Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti pornografija, aš net nesusimasčiau, į kurią pusę stoti. Ši proza nėra pornografija (nors skaitomas tekstas mūsų bobutes be abejonės priverstų susigriebti už širdies ir žegnotis), tiesiog autorė puikia naudoja mums pažįstamas priemones, pasakodama apie visai ką kitą – problemas, kurių mes kartais nei pastebime, nei norime suprasti.

Geidulį siūlau perskaityti visiems, kuriems aktuali kapitalizmo ir feminizmo kritika, meilė skoningai literatūrai bei stilingam ir muzikaliam metaforiniam žodžiui. Tai puiki knyga, verta būti įtraukta į gyvenimo skaitinių sąrašą.

"Ateity", arba svajonių laidotuvės

Ateity

ateities nakty –

baltai sninga dangūs

užsninga mano durys

nebegrįšiu ten –

prasmenga mano

tikrovė netikra

baltoj naktį –

juodam sniege

palieku užrašytus

sparnus – 

"Apgavystė", arba pranykęs dangus

Apgavystė

dienos kai dangus pranyko

romo stiklinės dugnas

nekenčiu švaraus popieriaus

ir sausros neapkenčiu

ji užvaldo priverstinai kai

užsidarau savy ir gydaus nuo

apgaulių į kurias per tave

save įtraukiau nenorom

kodėl...

išdaviau save tavim

buvo aiškūs dangaus kontūrai

tuomet

tikras įsitikinimų tiesas užmigdė romas

ir klaidų nėra tu sakei o gal aš

sakiau tau kad neklystume kartu bet

mūsų sukurtas dangus toks ryškus kol

tu tiki kad gali apgauti abu mus

naktim...

paryčiai arti ir išsiblaivius abiem liks

kartėlis burnoje dėl godaus gėrimo

spalvoto

dangaus išaušus nebeliko ir aš

perbėgau nuo tavęs į save

sugrįžau tieson iš kito apgavystės

o galbūt tik aš apgauta juk tai man

dangus pranyko visiškai ir liko

begalinis troškulys nakties

kai netikro ryškumo dangus švietė

likimui...

Jaroslavas Melnikas "Anoreksija"

Štai ir sutikti 2015-ieji. Nežinau kaip Jūs, bet aš visada juos mėgstu sutikti ramiai, su knyga rankoje. Juk sakoma, kad kaip naujus sutiksi...

Taigi, senuosius palydėjau ir naujus sutinku vartydama naujausią Jaroslavo Melniko darbą Anoreksija (Alma littera, 2014).

Jaroslavas Melnikas be abejonės man yra tas kūrėjas, kurio darbų su nekantrumu laukiu ir suryju. Tai kūrėjas, kuris turi ką pasakyti skaitytojui. Ne šiaip ką papezėti apie šį bei tą pakišant seniai girdėtas ir jau išmoktas tiesas, bet tikrai pasakyti, priverčiant skaitantį pamąstyti. Melniko metaforinis žodis yra aktualus. Aktualus ne kokiai nors kultūrai, bendruomenei, ne tam tikro statuso žmoniems, bet aktualus visai žmonijai, kadangi jis kalba mūsų sielai, mūsų moralei ir humaniškumui. Štai kodėl jo, mano taip numylėta ir per metus nutrinta, Maša, arba postfašizmas pretenduoja ir nusipelno būti išrinkta (laikau špygas) Metų knyga.

Ir nors prabėgus metams vis dar turiu ką pasakyti apie Mašą, šiandien mano akiratyje 22 apsakymų rinkinys.

Kaip teigia pats autorius, tai jo pirmasis trumpų apsakymų rinkinys, kuriame sudėti tiek „real“, tiek „sureal“ tematikos kūriniai. Pažymint tai, rastas ir įdomus leidybinis sprendimas, knygai parenkant akį patraukiantį įrišimą bei maketą; „real“ apsakymai nuo „sureal“ atskirti popieriaus spalva: „real“ – balti, o „sureal“ – pilki. Tačiau pati tik labai sąlygiškai ir atsargiai knygą skirstyčiau pagal šiuos puslapius. Tiek „real“, tiek „sureal“ kūriniuose abu šie pradai yra keistai persipynę, todėl perskirimas lyg ir nebuvo būtinas, bet, žinantį konservatyvumą linkusį lietuvišką protą, pageidautinas. Man tie patys „realistiški“ apsakymai, dėl savo siužeto ir pasirinkto pasakojimo rakurso labiau priartėjo prie siurrealistinės tikrovės, negu tikros realybės.

Rinkinio apsakymai labai paprasti: po ilgo nesimatymo susitikusios seserys neberanda bendrumo ir susipykusios išsiskiria; tėvas bando įveikti nepasitenkinimą dukros vaikinu; „kaulų maišas“ randa ją suprantantį vyrą; sutuoktinis, vieną rytą ne iš šio, nei iš to, ėmęs verkti ir nebegalintis sustoti ir t.t...

Tačiau, kad ir kokie skirtingi apsakymai bebūtų, juose visuose pastebimai tarp eilučių keliamas laisvės klausimas. Kiek pasirinkimų ir elgsenos laisvė mums yra žalinga, o kiek reikia ją išnaudoti? Tai aktualus šiais laikais klausimas, ypač žinant, kad kiekvienas žinome savo teises, bet spjauname į pareigas. Laisvė, už kurią taip kovojo žmonija, jau ėmė jai per brangiai atsieiti.

Kitas Jaroslavo Melniko rinkinyje dėmesį atkreipęs pradas – moteris. Tai į jos psichologijos gelmes autorius sugeba meistriškai prasiskverbti ir pavaizduoti jos kančios ir išgyvenimų alchemiją. Vyrų personažai ir jų veikimo principai prozoje yra gan aiškūs, bet vaizduojant moterį dažnai jaučiama (išlaikoma) paslaptis; ji artimesnė gamtos, o ne kultūriniam pradui. Sąmoningai tai daroma, ar ne, tačiau autoriaus pasirinkimas mane žavi, ypač jei atsižvelgsime į milijonus istorinių, mitologinių ir kultūrinių kontekstų, kuriuose moteris buvo siejama su dievybėmis ir kitais pasauliais – Melniko kūryba taip pat saugo tų mitų atgarsius.

Apskritai, negalėčiau tarti nė vieno blogo žodžio apie Anoreksiją, kadangi kiekvieną detalė čia ypatingai taikli ir jaučiama – parinkta gerai apmąsčius. Net pats pavadinimas, cituojant autorių, nebuvo atsitiktinis: „Pavadinimas „Anoreksija“ man patiko dėl to, kad jis daugiareikšmis. Tai ir išsekimas, nes mano herojai neretai patiria dramatiškus momentus, ir nuoroda į tai, kad jie yra už taip vadinamos „normos“ ribų. Bet tuo pačiu – tai ir „angeliškumas“, atitrūkimas nuo šios realybės. Juk žinome, kad tie žmonės, kurie serga tikrąja anoreksija, nori būti panašūs į angelus. Tai yra tapti bekūniai. Tai idealo siekimas. Deja, Žemėje neįgyvendinamas“.

Anoreksija – kūrinys, žavintis poetiško teksto ir siužetų derme; juo verta mėgautis lėtai, skaitant taupiai ir apmąstant kiekvieną situaciją, pro kurią savo herojus, link kažko kito, praveda Jaroslavas Melnikas.

Palieku su ištrauka iš rinkinio:

„Kurį laiką Minajeva stovėjo iki kaklo pelkėje, dairėsi aplinkui. Kad ir kaip keista, jai vėl pasidarė gera. Ji tarsi akimirką užstrigo tarp dviejų pasaulių – šito ir ano. Tai buvo taškas, kur ji nepriklausė nė vienam iš jų. Neįtikėtinos laisvės akimirka. Pasidarė aišku, kad iškeliauti, kaip ji tikėjosi, į kitą pasaulį jai nėra lemta. Trauka tam nežinomam pasauliui greitai blėso. Bet ir šis pasaulis, kuriame ji gyveno, kuriame dar kvėpavo, irgi buvo toli – nuo jo skyrė štai šita pelkė. Dėl to ji stovėjo visu kūnu jausdama ją apsikabinusią, raminančią, nesuvokiamos energijos pripildančią buizą. Nenorėjo jos palikti. Norėjo joje likti amžinai. Užstrigusi tarp gyvybės ir mirties. Vieną akimirką Minajeva patyrė pačią tikriausią palaimą – virš galvos skraidė laumžirgiai, dūzgė kažkokie vabzdžiai, girdėjosi paukščių giesmės. Ji nė nepajuto, kaip užmigo.

Miegojo stovėdama, laikoma sunkių primirkusių durpių. Neįtikėtinas reginys – nuoga moteris pelkėje užmerktomis akimis, paviršiuje kyšo tik galva su aplinkui išdrikusiais plaukais. Mieganti. Tik niekas šio reginio nematė, – nebent tik ta būtybė, kuri sukūrė tą moterį, tą pelkę, tą stebuklingą ir nesuprantamą pasaulį.“