Sukramsnojau dar vieną knygą,
apie kurią norėtųsi pakalbėti ir šioje erdvėje. 1992-aisiais pasirodžiusi
Cormac McCarthy knyga „Laukinių arklių
pakerėti“ („All The Pretty Horses“)
Amerikoje iš kart atnešė autoriui pripažinimą. Su šia knyga jis laimėjo „Nacionalinės knygos apdovanojimą“ („National Book Award“) bei „Nacionalinės knygos Kritikų rato apdovanojimą“
(„National Book Critics Circle Awards“).
„Laukinių arklių pakerėti“ yra pirmoji „Sienų trilogijos“ knyga, tačiau išleista mūsų „Lietuvos rašytojų
sąjungos leidyklos“ 2007-aisiais ji taip ir nesulaukia savo seserų, o gaila.
Tikrai gaila, nes knyga man patiko.
Ji nukėlė mus į praeito šimtmečio
penkto dešimtmečio pabaigą Teksase, kur sutinkame pagrindinį knygos veikėją
tylųjį Džoną Greidį Koulą bei jo draugą Leslį Roulinsą. Vieną dieną, kai Džonui
Greidžiui viskas, kuo jis iki šiol gyveno, pasirodo nebeteisinga, šešiolikmetis
kartu su Roulinsu leidžiasi į kelią sėdėdami ant žirgų. Jie palieka savo šalį
ir vyksta į Meksiką, o jiems keliaujant į dulkėtąją šalį, prie jų prisijungia
paslaptingas pakeleivis Džimis Blevinsas, tikinantis, kad jie bendraamžiai, ir
kad šautuvas bei arklys, ant kurio jis joja, yra jo, o ne vogti. Tačiau kur
tiesa?
Kaip nepastebimai Blevinsas prie
jų prisijungia, taip nepastebimai ir išnyksta, bėgdamas nuo jį persekiojančiųjų
ir gelbėdamas visai niekuo dėtus Džoną Greidį ir Roulinsą.
Galiausiai dviejų draugų kelionė
baigiasi apsistojus vienoje asjendoje, kurioje abu įsidarbina. Roulinsas
susidraugauja su vietiniais, o Džonas Greidis netrunka pakilti šeimininko
akyse, tačiau jų ramybė, kaip tyla prieš audrą. Blevinso neaiški praeitis,
atseka juos, o situaciją dar pablogina tai, kad jiems šališkas šeimininkas
atsuka nugaras, sužinojęs apie Džono romaną su jaunute jo dukra.
Jie abu pakliūva į kalėjimą,
prieš tai sudalyvavę tardymuose ir paskutinį kartą sutikę Blevinsą, kuris yra
negailestingai nušaunamas. Kalėjime Džonas Greidis ir Roulinsas susiduria su
tokiu žiaurumu, apie kurį negalėjo net pagalvoti, o vienintelis būdas tame
žiaurume išgyventi – tapti žiauresniam už visus. Ir jiems pasiseka. Tačiau
kokia kaina?
„Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo –
ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? – iš
romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? – atsinešusi iš „prarastosios kartos“ ir visa
tai supynusi į be galo poetišką, lyrišką prozą, kurioje ne tik pasakojama
sudėtinga jaunuolių istorija, jų kelionė, bet taip pat svarstoma kas yra gėris
ir blogis, kur yra Dievas, o kur velnias – kas mus lydi kelyje? Džono Greidžio
personažas susiduria su visais autoriaus iškeltais svarstymais, įgyvendina juos
savo kūnu, dvasia, apmąsto juos mintyse, kad ir stebėdamas naktinį dykumos
dangų. Visi šie potyriai, subrandina jį kaip tokį vyrą, kuriam, atrodytų, jau
teko susidurti su visomis vidinėmis ir žmoniją persekiojančiomis šmėklomis.
Kaip ir sakiau knyga man patiko,
tiek personažai su kuriais teko joje susidurti, tiek autoriaus rašymo stilius: niekur
neskubanti, išgryninta, lengvai pro akis, lyg laukinių arklių banda, lekianti
fatališka proza, kuriai nereikia jokių bereikalingų liaupsių. Tai buvo stipri
ir kontraversiška knyga, kurioje rasime tiek nuostabiai apdainuojamą meilę
moteriai, arkliams, tiek žiaurią mirtį, ir smurtą, kuriuo iškovojamas
gyvenimas. Knyga neturėtų nusivilti nei geros grožinės literatūros gerbėjai,
nei komercinės prozos mėgėjai, bet tikrai ja nusivilsite, jei Jums nerūpi ir
jei neleisit sau, kad Jums rūpėtų.
Ir užbaigiu šios dienos litaniją
trumpa ištraukėle iš knygos, kurioje Džonas Greidis kalbasi su jį suėmusiu
meksikiečiu kapitonu:
„ – O jums neatrodo, kad tikrai
yra gerų ir blogų dalykų?
- Dalykų – ne. Aš manau, kad tai
prietaras. Tai Dievą netikinčių žmonių prietaras.
- Manote, kad amerikiečiai netiki
Dievo?
- O taip. O tu?
- Ne.
- Mačiau, kaip jie naikino savo
turtą. Kartą mačiau, kaip vyras naikino savo mašiną. Su matillo? Kaip jūs jį vadinat?
- Plaktuku.
- Vien tik dėl to, kad ji
neužsivedė. Ar meksikietis kada nors taip padarytų?
- Nežinau.
- Meksikietis to nepadarytų.
Meksikietis netiki, kad automobilis gali būti geras ar blogas. Jei automobilyje
yra kas bloga, jis žino, kad sunaikinęs jį nieko nepasieksi. Nes jis žino, kur
gėris ir blogis glaudžiasi. Anglosaksas, kaip būdinga jo supratimui, mano, kad
meksikietis prietaringas. Bet ką reiškia prietaringas? Mes žinome, kad daiktams
būdingos tam tikros savybės. Šitas automobilis žalias. Arba viduje turi tam
tikro tipo variklį. Bet jis negali būti nešvarus, supranti. Imkime žmogų. Net
ir žmogų. Žmoguje gali būti kokio nors blogio. Bet mes nemanome, kad tai jo
paties blogis. Kur jis jį pasigavo? Kaip jis jį pasisavino? Ne. Meksikoje
blogis – apčiuopiamas dalykas. Jis keliauja savo paties kojomis. Gal kurią
dieną jis aplankys tave. Gal jau aplankė.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą