H. de Balzac "Tėvas Gorijo"

Vau, ar kas pastebėjot kaip gegužės pirmoji savaitė pralėkė? Aš tai ne... Reikia DIDELIŲ, STORŲ, VASARIŠKŲ atostogų. Deja, jų dar teks ilgokai palaukti.

Kaži ką norėjau šiandien čia parašyti? Pastarosiomis savaitėmis turiu nemažai problemų su atmintimi (kankina pavasario sindromas), kurios pasireiškia paprastų paprasčiausiai: gerai, kad dar prisimenu kaip galvą ant pečių nešioti (tikrai?).

Ak, taip! Tegu bus pirmasis gegužės mėnesio įrašas apie antrukart sukrimstą Balzako tėvą Gorijo. Balzakas, kaip pats sako, šia knyga jaučiasi nugalėjęs tiek draugus, tiek pavyduolius. Ir visiška tiesa: istorija apie Gorijo verta visų jai priskiriamų liaupsių.

Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione. Čia susirinkę žmonės vienaip ar kitaip nėra toji Paryžiaus visuomenė, kurią mes pripratę matyti Restoracijos epochos Paryžiuje. Vokė pensione gyvena prarastos ar dar neatrastos iliuzijos. Seniai jas jau kadais prarado, o čia pietaujantiems studentams ateitis dar tik kloja patalą. Visame šiame knybždelyne dar sutinkame ir besislapstantį katorgininką Votreną, kuris visa savo povyza yra tikras maištautojas prieš tuometinės visuomenės „normas“.

Į šį pensioną atvykusiam jaunam, naiviam, tyram bei iliuzijų, kurias reikia įgyvendinti, pilnam teisės studentui Rastinjakui ši kompanija tikrai palieka įspūdį. Ypatingai jį sudomina pensiono gyventojų istorijos apie tėvą Gorijo, kurį, smalsuolių nuomone, lankančios keliolika kekšių. Deja, šios „amoralios“ merginos pasirodo esančios ne kas kitas, o Gorijo dukros. Grafienė Anastazija de Resto ir baronienė Delfina de Nusingen atvyksta į senio namus visada, kai tik šiom prireikia apmokėti skolas ir vekselius, kuriuos palieka meilužiai ar „turėjimo“ geidesys. Tėvas Gorijo, yra taip besąlygiškai pasišventęs savo dukroms, kad jo meilė panašėja į fetišistinį dukrų garbinimą, mazochistinį pasiaukojimą, ar meilužio džiaugsmą: jam tereikia žinoti, kad dukroms gerai, ir jam gerai. Bet ar tikrai? Jis kaip tikras dendis perka savo dukterų meilę pinigais, nes, kaip tik šio gero nebeturi, taip ir dukterų nelieka nė paduju: jis miršta vienas, palaidotas iš Rastinjako lėšų.

Prie tėvo Gorijo kapo vaikinas palaidoja visas savo moralias vertybes ir nueina pietauti pas baronienę Niusingen, su kuria jis, ne be tėvo Gorijo bei jo pusseserės de Bosean pagalbos, buvo tapęs meilužiais ir taip pradėjęs skintis kelią aukštojoje visuomenėje.

Šiame romane įspūdį palieka katorgininko ir maištautojo Votreno personažas, kurį autorius piešia kaip žymiai moralesnį ir teisingesnį, negu daugelis jį pasmerkusiųjų žmonių. Būtent jis romane yra tas, kuris atskleidžia Rastinjakui visą tiesą apie Paryžių ir jo gyvenimą, koks jis galėtų būti. Votrenas nupiešia Rastinjakui du variantus: arba jis gali būti uolus studentas, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, kad užsitarnautų bent šiokios tokios pagarbos ir šanso kažko pasiekti, arba jis gali pasiekti viską ko trokšta vienu žingsniu: tereikia vesti turtingą ir mergaitiškai jį įsimylėjusią jauną pensiono gyventoją Viktoriną. Votrenas pasiūlo suorganizuoti jos brolio nužudymą, taip mergina gaus didžiulį palikimą ir Rastinjakui tereikės rūpintis kaip jai pasipiršti ir laimingai nugyventi dienas. Bet nereikia nė sakyti, kad nei vienas, nei kitas planas vaikinui nepasirodė tinkamas, o ypač paskutinysis. Jis pasirinko savo kelią tapdamas Delfinos meilužiu. Tik kuo tai geriau už Votreno pasiūlymą? Vienaip ar kitaip moralės nėra nė viename iš šių veiksmų. Pirmąjame bent neveidmainiaujama. Kritikuodamas prieš jį atsiveriantį visuomenės vaizdą Rastinjakas pats neatsispyrė norui tapti jos dalimi, jau nebemastydamas apie teisybę. Kaip ir garsusis Žanas Valžanas, taip ir Votrenas, norėjo pasirūpinti jam patikusi vaikinuku, kuris turėjo sugedusios visuomenės nepaliestą sielą, bet vaikino sielą, vis dėl to, įsuko materialusis Paryžiaus velnio ratas. Iš arčiau pažinęs „aukštąjį“ gyvenimą vaikinas ir pats užsikrečia parazitizmu, prisideda prie šio velnio rato įsukimo vos palaidojęs Gorijo.

Ir iš tikrųjų, pamąsčius  dabar niekas nepasikeitė. Jei visuomenė žeidžia, žeidžia ką tu matai, vienintelis būdas išsilaikyti yra susilieti su aplinka, užgniaužti „silpnuosius“ jausmus, niekam jų neparodyti, kad, gink Dieve, visuomenė neblefuotų prieš tave. O ir noras turėti mūsų laikais ne ką mažesnis, net didesnis, negu Balzako romano laike, todėl žmonės visada bus pasiryžę aukoti moralę, nuskurdinti tėvus, manipuliuoti mylimaisiais, – tinka bet kokia priemonė,- kad tik tikslas būtų pasiektas. O tas tikslas visada – TURĖTI. 

Skaityti ar neskaityti? Nepaisant ilgo balzakiško daiktų aprašinėjimo, kuris nėra bereikšmis, bet vis tiek jums nepatiks, skaityti verta dėl pačios istorijos apie kurią galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti. Tai kas gi kaltas dėl tokio Gorijo likimo? Ar galime kaltinti jo dukteris? Jį patį - kaip nesidrovėdamos apkaltino tėvą dukrelės? O gal kalta visuomenė? Bet kas tą visuomenę sudaro? Kas sukelia mumyse tą turėjimo norą: prigimtis ar klaidingas auklėjimas? Kaip rasti teisybę? Pagal ką nustatome žmogaus moralumo ribas? Ir dar daug įvairiausių klausimų mano galvelėje palieka ši knyga. Vien dėl to vertinu ją aukštai. 

Kaip Dostojevskis yra mūsų vidinių demonų žinovas, taip Balzakui nesvetima visuomenės problematika.

Gero (greitai pradėsiančio aušti) antradienio ryto.