"Sielonešė" 2013

Didysis šeštadienis. Pajūryje sninga. Ryte atsibudusi, jei kalendorius neprimintų teisingai, pagalvočiau, jog Kalėdos jau netoli. Taigi, tokios bus tos ankstyvos ir baltos lietuviškos Velykos...

Bet, kad ir koks tas oras bebūtų, depresija manęs nepaims!

Ypač kai vakar vakare teko taip skaniai pasijuokti prisimenant paauglystės metus, kuriuose, kaip žinoma, mūsų karta neapsiėjo be Stephenie Meyer įtakos. Taip taip...pasaulį užkariavusios vampyrų sagos apie kurią geros ir blogos nuomonės leidosi ir kilo lyg važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais, autorės. Bet šį kartą ne vampyrus turiu omenyje kalbėdama apie ją, o kitą Meyer kūrinį – „Sielonešę“. Knyga lietuvių kalba pasirodė 2010 metais, vos baigus leisti vampyrų seriją, o dabar, štai, sulaukėme ir kūrinio ekranizacijos kine.

Jau beveik penkerius metus pasaulio paaugliai nerimo, laukdami dar vieno filmo, paremto jų literatūros „idol‘u“: jie kūrė fanų puslapius, internete dažnai atsirasdavo pačių sumontuotų plakatų, anonsų ir kt., belaukiant kol sielonešė Klajoklė atmerks akis.

Ir štai ji atsimerkė. Ir atsimerkė ne šiaip sau, o talentingosios Saoirse Ronan, kūne. O kur dar kiti aktoriai: Max Irons. Diane Kruger, Williams Hurt, epiloge sušmėžuojanti Emily Browning bei, kol kas dar jaunas atradimas, Chandler Canterbury. Ir visus šiuos varžtus sutepa ne tik Andrew Niccol („Karo dievas“, „Įkalinti laike“) plunksna, bet ir režisūra.

Filmas mus nukelia į pasaulį, kuriame žmonių rasė yra užvaldoma „sielų“; jos įsikuria mūsų kūne, jį užvaldo ir, tokiu būdu, daro mūsų pasaulį geresnį, - tai jų pagrindinė misija.

Įsikūrusi žmogaus kūne „siela“ nepripažįsta smurto, nemoka meluoti ir šventai tiki viskuo, ką jai pasako jos gentainiai. Tačiau šitokia infiltracija į žmogaus kūnus ne visada apsieina nesukėlusi problemų. Ne visada žmogus, jo esatis, taip lengvai užleidžia savo kūną „sielai“. Taigi, atsitinka taip, jog viename žmogaus kūne talpinasi dvi atskiros būtybės: jis pats ir jį valdanti „siela“. Taip nutinka ir Melani, kuri vieną naktį užklumpama „ieškotojų“ ir į ją įsodinama „siela“. Prabudusi ji jau ne Melani, o Klajoklė, pirmiausia turinti informuoti „ieškotojus“ apie savo kaip žmogaus gyvenimą: kur slapstėsi, su kuo slapstėsi, kaip vertėsi? Pirmiausia Klajoklė mielai bendradarbiauja su gentainiais, bet vėliau, pajutusi savyje Melani, pajutusi tai, ką jautė jauna, besislapstanti mergina, Klajoklė nusprendžia palikti jos kūną, tačiau tam reikia pasirūpinti, kad kai ji iškeliaus Melani, vėl virtusi žmogumi, liktų sveika. Todėl Klajoklė, vedama Melani, ryžtasi laužyti taisykles ir bėga, kaip pati manosi, pas daktarą, kuris gali joms padėti, tačiau jos kūne sustiprėjusi Melani turi kitų planų...

Taip Klajoklė, atvesta Melani, atsiduria besislapstančių žmonių bendruomenėje, kurioje sutinka Melani dėdę, jos vaikiną, brolį ir daug kitų žmonių. Vieni jos nekenčia, nes yra sielonešė, kiti tiki, kad jos viduje dar gyva Melani. Dėl šios vienintelės priežasties Klajoklė ir lieka nenužudyta.

Taip prasideda jos gyvenimas besislapstant milžiniškoje oloje: pirmiausia kaip įkaitės, vėliau kaip pritapėlės. Čia ji susiduria su stipriais Melani jausmais jos vaikinui Džeradui bei broliui ir išgyvena pirmąją sudėtingą žmogiškąją meilę humanistiškajam Janui. Bet kiek ilgai du gyvi sutvėrimai gali dalintis vienu kūnu? Ir kaip ilgai Klajoklė gali likti nesurasta maniakiškos „ieškotojos“?

Suprantu, žiūrint paprastu žvilgsniu, tai tik dar viena fantastinė nesąmonė, kurių pastaruoju metu mėtosi ant kiekvieno kampo, tačiau šis filmas tikrai nėra prastas. Su „Saulėlydžio“ saga nėra ir ko lyginti, nors ir čia dominuos keistųjų akių atstovai. Bet tai tik vienintelis panašumas. Istorija nėra banali, o kapstantis giliau jos struktūroje, galime atrasti apie ką ir padiskutuoti. Pavyzdžiui apie taiką. Kiek ilgai ji gali nešti gėrį, kiek tokia nesavanaudiška sistema yra naudinga ir ar iš vis įmanoma gyventi taikiai ir, kaip komunistai sakė, lygiai? Kiek ilgai tokia santvarka gali išsilaikyti nesugriauta? Kiek ilgai neatsiras perbėgėlių, apgavikų, kurie nebetiki net tuo, ką atstovauja? Taigi, realių pavyzdžių turime į valias.

Filmo ekranizacija man patiko, nors ir nedėjau į ją jokių per didelių vilčių ir apskritai, ėjau į ją tik todėl, kad kažkada perskaičiau Meyer knygą, - kaip gi, dabar nepamatysi į ką ji virto?

Pamatyti ar nepamatyt šį filmą? Jei skaitėte knygą, vienareikšmiškai sakau pamatykite, nenusivilsite. Jei neskaitėte, bet patiko „Bado žaidynės“, nueikite. Neikite, jei negalite „atsijungti“ nuo pasaulio, kuriame gyvenate. Neikite ir tada, jei esate iš anksto nusistatę prieš Meyer kūrybą. Ta2iau mano nuomone apie nieką negalima susidaryti išankstinės nuomonės, nieko negalima kritikuoti, kol pats neįsigilinai į šį dalyką.

Pavasaris - Laikinumas - Amžinybė

Šiandien vaikščiodama lauke po savo kojomis pajutau atšylant žemę. Jau netoliese pavasaris. Palikdama žemėje savo pėdų įspaudus susimąsčiau apie gamtos ciklus ir visa ko amžiną laikinumą. Būtent - amžiną laikinumą. Visa ką mes darome: gimstame, augame, bręstame, - tai mūsų laikinumo dalis, o štai Žemei tai dalis amžinybės.

Mano įspaudai, kuriuos palikau, netruks būti pakeisti kitų įspaudų, praėjusių čia vėliau nei aš. Galbūt juos sumindys kaimynų vaikai (jei dar nesumindė), o gal pavyks tik kitoms kartoms, kitokioms gentims? Niekada nežinosi. Galbūt jie taip ir liks pamiršti, juos užpustys kitas žemės sluoksnis, o po kelių šimtmečių toje pat vietoje žais nepažįstamų žmonių nepažįstami vaikai, visai nežinodami, kad ir aš myniau čia - šioje ramioje ir apleistoje civilizacijos vietoje - savo takus.

Tikriausiai ir pati vieta jau bus pasikeitusi. Galbūt nebeliks miškų, po kuriuos kaimo moterys vaikšto uogaudamos; nebeliks ir mano senelio sodintos slyvos, galbūt niekas nepasirūpins ir neiškels inkilų, kad paukščių čiulbėjimas žadintų iš miego. Galbūt ši vieta visai nebebus miestelis, o tik koks nors miegamasis didelio miesto rajonas, pilkas ir nekeliantis džiaugsmo. Ką gali numatyti?

Tik žinau, kad nors Žemės ciklai ir kartojasi, kad po žiemos atrieda pavasaris, bet mums jis niekada nebūna toks pats kaip praeitasis. Mes laikini ne tik savo kūnu, bet laikina ir mūsų dvasia, sprendimai ir principai, kurių manomės besilaiką.

Viena mintis gali pasukti žmonių pasaulį kita linkme, vienas žodis atspindi visa ko neapčiuopiamumą, o žemėje įspausta neryški ir po truputį laiko nutrinama pėdos žymė patvirtina visą manęs, žmonijos kartų laikinumą, kurį mes linkę perduoti ir Žemės paviršiui. Mes keičiami jį pagal laikinus savo įgeidžius ir bandome įspausti savo laikinumą į Žemės amžinumą. Iš čia ir kyla tas amžinas laikinumas, sujungiantis visus kada gyvenusius žmonės: vieni pastato, kiti nugriauna ir pastato savo, treti prilipdo savo ir galiausiai visa griūva užleisdama vietą dar nematytam.

Taip ir su ta mano pėda. Kaži koks jos bus jos lakinas likimas?

Gero Didžiojo ketvirtadienio. Bėkit šluostyti namų ir nešti iš jų visa kas nereikalinga.

H. Fuseli "Košmaras"

Šį gražų šeštadienio vakarą norisi paplepėti apie man jau kelias dienas ramybės neduodantį Fuseli'o „Košmarą“, kurį dailininkas nutapė 1781 metais ir vėliau, prabėgus dešimtmečiui, pataisė. Tai vienas įstabiausių romantizmo darbų, kurio tematika vėliau buvo plagijuojama ne vieno garsaus menininko, net Goya, ir tas, sukūrė savo „fuselinį“ košmarą.

Gimęs 1741 metais, Ciuriche, autorius pirmiausia - jaunystėje - buvo siejamas tik su literatūriniais darbais. Į dailę jis pasuko gan vėlai, kai 1763 metais atsikraustė į Angliją.

Tiek studentaudamas, tiek pradėdamas literato karjerą Fusheli's artimai bendravo su tuomet Vokietijoje populiaraus „Audros ir veržimosi“ grupuotės vadais, susitikinėjo su žymiausiu jų atstovu – Herderiu, kurie padarė jam nemažą įtaką. Ši grupuotė romantizmui paliko akcentuotas „charakterio“ ir saviraiškos sąvokas, o jų kūryboje dažnai atsispindi katarsinis poveikis.

Kalbant apie Fusheli, jo darbai paliko bene žymiausią įbrėžą tuometinės kartos kūryboje. O pažvelgus į jo blogiausiai pagarsėjusį darbą „Košmaras“ nelieka abejonių dėl abejonių. Interpretuojant šį darbą dažniausiai iškeliama mintis, jog Fuseli‘s jame akcentuoja erotinį ir iracionalųjį pradus, kadangi jau galėjo remtis tuometinėmis medikų išvadomis, kurios mūsų laikais gali pasirodyti, kaip čia pasakius, gan įdomios. Dažnai jos priskirdavo tokius košmarus „gausių mėnesinių“ dienoms, o dailininko paveiksle vaizduojama spaudžiama krūtinė, jų nuomone, kuria ir rėmėsi Fusheli, turėtų byloti apie seksualinį smurtą, t.y. apie santykiavimą su velniu. Pro langą matomas vėjo pučiamas arklys, šiuo atveju, sietinas su nesuvaldomu vyriškumu, kuris taip pat byloja apie išprievartavimą.

Na, nežinau ar tokie sapnų-košmarų aiškinimai bei „Košmaro“ interpretacijos kam nors įdomios, bet, kad ir kaip bebūtų, niekam nelinkiu sapnuoti tokių košmarų.

Gerų sapnų.

Mano fotografijos I: keisčiausi kadrai su gyvūnais

Šiandien ryte, taip sakant, kol dar galiu, noriu pasijuokti. Vakar vakare, peržiūrinėjau senas savo darytas nuotraukas, kurios mano kietajame diske, pasirodo, užima beveik 12 GB.

Turiu paaiškinti, kad paauglystėje naudodavau fotoaparato terapiją: kai tik jauti, kad kas blogai, nėra nuotaikos ar šiaip gyvenimas eina po velnių, imi fotoaparatą, išeini į lauką ir spaudai mygtuką kur tik papuola, - tai tarsi meditacija. Tačiau šalia tokių „meditacinių“ kadrų kartais atsiranda ir tokių, kai peržiūrinėdamas juostas pradedi savęs klausti kokių velnių aš tai įamžinau? Ir kodėl aš vis dar tai laikau savo kompiuterio atmintyje?

Taigi, daugiau mažiau, nusprendžiau pasidalinti savo keisčiausiomis padarytomis nuotraukomis. Šiandien tai bus mano keisčiausi kadrai padaryti su gyvūnais.

Na, šiai apibūdinti kito žodžio nėra...pavaaasaris, bundam!!!

Jau antroji nuotrauka su ta pačia pesona. Laikas prisistatyti. Tai Rika-Angis, kaip matosi iš nuotraukos, vardą gavo ne šiaip sau. 

Rika-Angis su mama, atklydusia pas mus iš kaimynų kiemo. Bandžiau vadinti Irise, bet į vardą nereaguodavo, dabar nei vienas nei kitas pas mus nebegyvena...

Rika-Angis buvo savaip pamišęs...

Šitą galėčiau pavadinti "Obuolys" :DDD

Todėl čia ir yra keisčiausios nuotraukos: kokio velnio aš tiek žemai lenkiausi?

Taip, aš vėl žemai lenkiuosi...kad nufotografuočiau kaip katinas ėda pelę?

Retorinis klausimas, žinoma, bet kam kilo idėja fotografuoti vištas, vištidėje?

Ta višta keistai į mane žiūri: "Ar tu kvaila?" 

Kitas buvęs mūsų kiemo gyventojas, priklydėlis Simba-Balis, deja, nereaguodavo į jokius vardus, nebent tai būdavo susiję su maistu.

 Na, jis mėgo gamtą...

 Ir miegą....

 ...

...

 ...

 Ir žinoma buvo nieko prieš gerai pavalgyti. (kodėl aš tai fotografuoju?)

 Kaip ir Rika-Angis, Simba-Balis buvo pamišęs (labiau). Tiktų naujam "Skambučio" perkūriniui, ne?

 Lyg mes neduotume jam maisto...niekaip nesuprantu, kaip man šovė į galvą visa tai fotografuoti...

 Na, tai tikrai keista, sumanyk tu man, kad reikia nufotografuoti katiną batų dėžėje.

Kaip ir sakiau, keisčiausi kadrai su gyvūnais...

Dar apie Rikos-Angies mamą: į musų namus atsivedė dvi vadas kačiukų (kaime patys žinot kaip su tuo tvarkomės). Dabar pas mus kaip tik gyvena vienas iš jos vaikų - Denis. 

P.S. Ji čia tikrai panaši į anoreksikę.

Sunkus tas moterų gyvenimas, koks žvilgsnis...

Viena prieš žmonių pastatytą pasaulį...

Na, tai mūsų šeimos pasipūtėlė ir lepūnė Dina. Ta žuvis - tai jos vaikas. Kai jį augina, aš tampu jai didžiausia prieše. Jos net erzinti nereikėjo, kad padaryčiau tokį  kvailą kadrą, tiesiog priėjau.

Mūsų siela - Tina. Taip pat priklydėlė, kažkas pametė miške ir dar primušė. "Šlapia nosis". Kaip matot, net eidama šukuoti šuns, nešiodavausi fotoaparatą.

Denis, kaip iš Elvio dainos: "Oh, Danny Boy..." Irisės vaikas, kurį pasilikome. Nuo vaikystės bijo mano rožinių "botų", bet kodėl toks nustebęs/išsigandęs/susidomėjęs šioje nuotraukoje?

Nida. Ir anoniminio paukščio mirtis.

 Taip, aš tikrai padariau visą mirusio šuns fotosesiją. Buvo įdomu. Kaip matot ji vis dar mano kompiuterio atmintyje.

 Susimąstykit vairuotojai.

Kad pabaiga nebūtų tokia niūri. Nesujaudinkit, jis gyvas.

Taigi, tokios mano pirmosios nesveikos nuotraukos su gyvūnais, o kur dar su gamta ir žmonėmis, reikės imtis aktyvaus atminties valymo proceso.

Gero saulėto ryto;)

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Kartais būna taip, kad žmogus gali spyriotis kiek tik nori, o gyvenimas vis tiek priverčia padaryti viena ar kita. Būtent taip man atsitiko su V. Hugo kūriniu „Paryžiaus katedra“. Spyriojausi ir neskaičiau jo mokykliniais metais, spyriojausi ir neėmiau jo į rankas ir kaip laisvalaikio skaitinių, kol, galiausiai, universiteto dėka buvau priversta.

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus katedrą“.

Neišsigąskite, viskas su ta knyga gerai, gražus turinys, gražūs sentimentai nuolat kintančiam Paryžiui, gražūs veikėjai, bet tai nebuvo mano skaitinys. Pritrūko to, ką jau pažinau Hugo: negailestingo pataikymo į visuomenės skaudulius, tokio, koks atsiranda tik vėlyvesniojoje kūryboje. Šiame kūrinyje Hugo dar jaunas, dar neatėjęs iki savęs, bet jau pakeliui.

Suprantu už ką šis kūrinys garbstomas: XV amžiaus Paryžius jame tikrai įspūdingas, o dar įspūdingesni žmonės, kuriuos jame sutinkame, nuo paprasčiausių valkatų, beteisių čigonų, svajingų filosofų, švenčiančių studentų, atstumtojo kupriaus iki šventųjų dvasininkų, karaliaus pavaldinių ir pačio Liudviko XI. Visa tai Hugo sugeba sutalpinti gan mažoje knygutėje (bent palyginus su prieš tai mano perskaitytomis). Hugo prozos kūrinių stiprioji lytis ta, kad jis geba tokias skirtingas istorijas, tokius skirtingus veikėjus sulydyti į krūvą kaip niekas kitas. Netikėti istorijos vingiai tiesiog pakeri. Ir iki skausmo, atrodo, žinoma istorija čia atsiveria kaip jau pažįstamas, bet dar iki galo neištirtas pasaulis.

Kaži ar verta aprašinėti veikėjus, su kuriais susiduriame kūrinyje? Visi juos pažįsta iš filmų, miuziklų, dainų ir kt., kas tik neprikurta šia nemirštančia Hugo tematika. Galiu pasakyti, kad labiausiai knygoje mane sužavėjo tikrai ne Esmeralda, kaip skelbia knygos nugarėlė. Kaip norit taip, negaliu pateisinti tokio moters naivumo, kuris leidžia šitaip pamesti galvą dėl tuščiagalvio Febo.

Romane mane kaip tik sužavėjo Klodas Frolo ir Atsiskyrėlė. Šie išprotėję veikėjai buvo įdomūs, magnetizuojantys, bauginantys. Klodo „meilė“ Esmeraldai, kuri pražudo ją, pražudo jo dvasią ir jį patį, tarsi atspindi asketiškųjų viduramžių, kurie pasidavė atriedančio renesanso įtakai. Skaitydama apie Atsiskyrėlė tikrai jaučiau motinos neviltį, link išprotėjimo nuvedantį skausmą, netekus dukters ir gyvulišką motinišką kovingumą, už jos gyvybę, vėl susitikus. Kvazimodo personažas taip pat buvo šio to vertas, ypač kai baigė kaip šuo sekioti savo globėją Frolo ir už Esmeraldos mirtį išstūmė šį iš Katedros aukštumų (pakvimpa renesanso laisve?).

Negaliu sakyti, kad knyga man nepatiko. Bet joje nebuvo To, kas mane patrauktų į ją visu kuo. Telieka svarstyti, kad, galbūt, viskas būtų kitaip, jei vėlyvasis Hugo man nebūtų sugadinęs jaunesniojo vaizdo.

P.S. kad Esmeraldos ir trijų jos vyrų istorija tikrai nemirtinga ir populiari įrodo net ir lietuviai, pateikę šios interpretaciją gerai žinomos dainos pavidalu. 

A. Mackus "Netikėjimas"

            Šiandien, pavasariui lėtai slenkant į mūsų kiemus,  pas mane A. Mackaus eilėraštis „Netikėjimas“.

Turiu prisipažinti, kad mano santykiai su lietuvių autorių kūryba nėra glaudūs. Jų skaitau ypatingai mažai, ypač kalbant apie prozininkus. Nežinau kodėl, galbūt kaltos sunkios jų eilutės, galbūt patriotiškumo stoka, galbūt mano valios stoka, galbūt nevykęs nusistatymas, bet nieko sau negaliu padaryti. Lietuviai man atrodo geresni (ir yra priimtinesni)  kaip poetai.

           „Netikėjimą“ galėčiau įvardyti kaip vieną mėgstamiausių savo eilėraščių. Ir nors parašytas jis jau prieš pusę amžiaus, bet jo žodžiai neprarado aktualumo ir šiandien.

           Žinoma, tuo kartu, kai buvo parašytas, šis eilėraštis kalbėjo kitai auditorijai ir apie kitus dalykus, bet man, kaip priklausančiai kitai kartai, jis labiausiai siejasi su mūsų būtyje vis stipriau įsigalinčiu susvetimėjimu.

Tokio stipraus mus veikiančio atsiskyrimo nebuvo net tais prabėgusiais laikais, kuriais, logiškai mąstant, jis turėjo būti viena pagrindinių visuomenės sudedamųjų dalių. Nebuvo jo nei mūsų tėvų laikais, kai telefonu naudotis galėjai tik stotyje, nebuvo jo ir kai giminės matydavosi kartą metuose, nebuvo jo net ir senelių laikais, kai iš vieno miestelio į kitą traukdavo arkliu pakinkytu vežimu. Bet dabar, kai, pagalvojus, turime viską, kas duoda mums puikias sąlygas gyventi glaudų gyvenimą, mes ėmėme ir pasigavome susvetimėjimo ligą.

         Kodėl taip yra? Dažnai pagalvoju, kad to priežastis ta, jog mes prarandame nuoširdumą, nuoširdumą sau, nuoširdumą žmoniems ir aplinkai, kuri mus supa, o kodėl tai vyksta galėtumėm svarstyti ir svarstyti, taip ir nerasdami vienareikšmio atsakymo. Kažkada susvetimėjimas - gal geriau jį vadinti atskirtimi - buvo fizinis, bet dabar jis tapo mūsų dvasios dalyku. Būtent todėl man ir patinka šis Mackaus eilėraštis, už tai, kad jis pastebėjo žmogaus viduje vykstantį procesą, kuris, net ir pasikeitus galimoms jo priežastims, nepraranda aktualumo ir yra atviras interpretacijoms.

Netikėjimas

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą

ir elgetas, smuikuojančius

prie katedrų.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.

"Didieji lūkesčiai" 2012

Šiandien supratau, kad kalendorius pradeda tapti mano priešu. Laikas lekia per daug greitai, o aš kulvirščiais stengiuosi jį vytis, suspėti kartu su juo, bet nieko iš to neišeina. Negaliu patikėti, kad prabėgo ilgasis savaitgalis, savaitė, ištisa dienų virtinė, o aš, besivydama laiką, nuo jo atsilikau dar labiau. Įsisukus į tokį būvį net nebepastebi, nebespėji suskaičiuoti, kelintadienis šiandien. Kadangi šią savaitę tempai buvo tokie greiti, tai įsibėgėjimo įtakota, dvasiškai jaučiuosi lyg JAU įžengusi į penktadienį, tačiau fiziškai pas mane VIS DAR antradienis, nes nuo tada mano galva vargiai buvo pasiekusi pagalvę.

Vienintelis geras dalykas, kad jausdamasi „penktadienyje“ galiu kiek laiko skirti ir sau, nejausdama savigraužos, kad darau nusikaltimą ir išnaudoju „pagautą“ laiką netinkamai. Taigi, šį kartą, nusprendžiau kiek jo atsijoti ir dar vienai, lauktai, bet kine taip mano ir neišvystai, ekranizacijai. Tai dar viena, 2012-aisiais pasirodžiusi, Charles Dickenso romano „Didieji lūkesčiai“ ekranizacija, kurios režisavimo ėmėsi Mike Newell. Šis režisierius kino industrijoje tikrai ne naujokas, o jo darbų sąrašas gan įvairus, dirbta ir su „Persijos Princu“ (2010) ir su „Doniu Brasco“ (1999) ir su „Ketveriomis laidotuvėmis ir vestuvėmis“ (1994) bei Hariu Poteriu ir t.t.

Kadangi knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sukirtau dar trindama mokyklos suolą, šios ekranizacijos laukiau lyg galėsiančios mano galvoje prikelti, vaizduotėje susikurtuosius Dickenso personažus. Žinau, toks, į savus išgyvenimus orientuotas, nusiteikimas ne per geriausias pradedant žiūrėti filmą, tačiau taip jau buvo.

Nežinau kodėl, bet net ir su netinkamu nusiteikimu pradėtas žiūrėti kūrinys manęs visiškai nesuerzino. Kažkaip mistiškai visa aplinka ir veikėjai, atitiko mano vaizduotėje išlikusį perskaitytos knygos vaizdą. Veikėjai, kurie man pasirodė tokie stiprūs, gyvi ir realūs skaitant romaną, ekranizacijoje buvo tokie patys.

Kas neskaitėte knygos, reikėtų trumpai apžvelgti istoriją, su kuria susidursime. Ta istorija bus apie našlaitį Pipą, kuris dar vaikystėje padeda iš kalėjimo pabėgusiam katorgininkui. Šis nepamiršta vaiko parodytos ištikimybės ir, prabėgus keletui metų Pipas gauna pranešimą, kad jis kviečiamas vykti į Londoną tapti džentelmenu, jį remiant paslaptingam globėjui, kurio pavardė negali būti atskleista. Pipas išvyksta, pradeda džentelmeno gyvenimą, bet šis nėra toks, kokio būtų galima tikėtis, atsiskleidžia tokio gyvenimo beprasmiškumas ir tuštumas.

 Žinoma, kokia būtų istorija, jei į ją neįsipintų ir meilė. Pipas taip pat ją patiria, deja, skiria ją netinkamai moteriai, kurią sutinka dar vaikystėje, tarnaudamas pas gan pakvaišusią, dėl jaunystėje patirtos psichologinės traumos, moterį. Jis įsimyli mergaitę, kuri jau nuo mažumės savo globėjos yra mokoma nekęsti vyrų.

„Didieji lūkesčiai“ man patinka dėl savo iškeliamų problemų. Viena iš tokių, tai ar verta gėdytis savo šaknų, pradedant naują gyvenimą ir siekiant daugiau; ar teisinga atstumti sau artimus žmonės vien dėl to, kad šie neatitinka to statuso į kurį yra taip netikėtai įžengiama. Būtent tai įžvelgsime Pipo ir jo „dėdės“ Džo santykiuose, kurie ilgainiui taps komplikuoti, atstumiant pastarąjį. Ši problema kaip viena svarbiausių pasirodo ir naujausioje filmo ekranizacijoje. Taip pat šioje paryškinamas būtent aristokratiško, filisteriškojo gyvenimo tuštumas. Apie tai byloja ne tik aplinka ir šių „džentelmenų“ elgesys, bet ir Pipo mylimoji, dažnai kartodama, kad ji neturi širdies, kitaip tariant, yra tuščia. Tiesa, Estelos personažas nėra vien tik blogas ar netinkamas, apie ją galime kalbėti ir ją suvokti kaip stiprią asmenybę, kuri net ir jausdama, kad jos elgesys klaidingas, neišsižada savo šaknų, jai įskiepytų principų, kur palūžta Pipas, atstumdamas savo augintoją. Kūrinyje tarsi supriešinami du pradai: natūralusis, neišprusęs gamtiškasis bei kultūra prisidengęs, arogantiškasis ir išprusęs. Pirmasis čia pateikiamas kaip idealas, kaip išsaugantis žmogiškumą, širdį, nuoširdumą, aukštuosius jausmus, net ir gyvenant priešingoje tam, skurdžioje, aplinkoje, o antrasis tarsi kritikuojamas už tai, kad, net ir viską turėdamas, skęsdamas prabangoje, jis neišsaugo humaniškumo ir visai neteisingai skirsto žmones pagal tai ką jie įgyja, o ne pagal tai ką turi.

Naujojoje ekranizacijoje Pipo vaidmens apsiėmė jau iš „Karo žirgo“ mums gerai pažįstamas Jeremy Irvin, jo mylimosios Estelos vaidmenį sukūrė man kol kas tik iš „epizodų“ pažįstama Holliday Grainger. Pereinant prie vyresniosios filmo kartos pasipila aukso monetos. Čia rasime ir Ralph Fiennes, paslaptingojo globėjo ir kalinio vaidmenyje; Helena Bonham Carter, kuri vėl sukurs, sau jau įprastą pastaraisiais metais, pasaulio nesuprastosios, raganiškų bruožų, savotiškos „pamišėlės“ vaidmenį. Labai įtikinamą vaidmenį sukuria Jason Flemyng vaidinatis Džo, o jau kultiniu galimas laikyti Robbie Coltrane įkūnija advokatą Jagersą.

Siūlyčiau nepraleisti šios ekranizacijos ir ją pamatyti visiems, besidomintiems tokio tipo kūriniais, taip pat tiems, kurie skaitė knygą ir tiems, kurie jos neskaitė. Pirmieji, neturėtų likti nuvilti, kadangi, tai tikrai stipri ir gerai "sukalta" ekranizacija, o antrieji galės susipažinti su gan tiksliai atkurtu romanu. Žinoma, kas matėte ankstesniąsias ekranizacijas nieko naujo nepamatysite ir šioje. Tik galbūt reikšminga tai, jog šioji, kaip ir kitos šiuo metu kaip iš kibiro vanduo pasipylusios ekranizacijos, įveda Dickenso kūrinį į XXI amžiaus būtį ir įveda to vertai. 

Moters diena, gatvės nuogirdos ir Diana Ross

Nors lauke dar šalta, bet sugrįžusi saulė jau džiugina akis. Deja, dar negaliu prisiversti ištarti žodžio „pavasaris“, bet gamta jau arti, labai arti...

Kaip galima pastebėti kalendoriuje, šis penktadienis mums, mergaitėms, merginoms, panelėms, moterims ir t.t., yra neeilinis. Įvairiausio plauko vyrukai turi dar vieną progą švęsti ir už tai turi būti dėkingi ne kam kitam, o moterims. Ant kiekvieno kampo išdygę tulpių pardavėjai nepraleidžia progos ir primena kuo reikia įsipiršti moteriai, o vyrai, tarsi baisiausi nusidėjėliai, priėję greitomis skuba išsipirkti sau „indulgencijos“ tulpių puokštelę, atrodytų, kuo didesnė, tuo daugiau nuodėmių bus pamiršta.

 Bet tai tik tušti simboliai, nes retas kuris bent jau supranta, kokia viso to dovanojimo reikšmė. Pavyzdžiui šiandien, eidama gatve nugirdau šalimais einančių draugų pokalbį. Vienas iš jų ką tik skubėjo su savo „indulgencija“ namo, o kiti du tuo metu ėmė jo klausti, kam jam tos gėlės, ar jau iš pat ryto norys „kotą“ pamirkyti? Nežinau ar čia tokie vyriški juokai, bet man tai labiau panašėja į vieną didelį vyrišką kompleksą. Ir to komplekso pavadinimas yra: paniškai bijau moteriškumo! Niekaip kitaip negaliu įvardyti tokios vyriškos trumpakotiškos, atleiskite, trumparegiškos nuomonės pareiškimo.

Vyrai saugokitės, iš šios rytinės scenos aš padariau porą išvadų; pirma, jei draugai klausia apie gėles, vadinasi jiems tai neįprasta; antra, jei neįprasta, vadinasi gėlės tikrai skirtos ne moteriai, o šios dienos vartotojiškumui patenkinti (kaip tokią dieną be gelių); trečia, jei vyras neatsako į tokius, jo pusėn mestus žodžius apie koto įmerkimą, o sugeba tik susidrovėjęs nusijuokti, tai jis, mielieji, yra kompleksuotas ir bijo moteriškumo ar visiškai jo nesupranta.

Ištraukiam šaknį: vyras, kuris perka moteriai gėlių kartą metuose, manau, visai nesupranta moteriškumo sąvokos, nes kaži ko gėdijasi susitikęs draugus ir slepia savo puokštelę po pažastimi kaip baisiausią savo silpnumo įrodymą. Be to, jei jau perki gėlių kartą metuose, tai kodėl būtent kovo 8-ąją? Juk taip išsiduodi, kad prisimeni, jog gyveni su moterimi tik kartą metuose ir tai ne savo, o kalendoriaus dėka.

Ne apie vyrų kompleksus ir silpnybes šiandien reikėtų kalbėti, bet kažkaip neišeina susilaikyti. Ir vyrukai, prašau nepagalvoti, jog moteriai, kad ji pasijaustų moterimi, reikia gėlių. Jos tėra dėmesio, kurį turite skirti savąjai, simbolis (čia reikia atkreipti dėmesį į žodį TURITE).

Sunku gyventi mūsų laikais, kai lyčių teisės (žinoma ne galimybės) yra sulygintos. Dažnai per darbus, buitį šeimos pamiršta vienas kitą, o moterys taip pat pamiršta, kad nėra nei „skalbyklė“, nei „indaplovė“, nei „sekso mašina“. Ji yra moteris su visais savo jausmais, emocijomis, pykčiais ir nekalbadieniais. Vyrams telieka tai suprasti ir pripažinti, kad, visgi, gyvena ir myli moterį, o ne atskiras jos dalis. Ir nėra ko čia slapstyti tų puokštelių, rodančių, kad nepaisant to, jog dažnai esate pavadinamas asilu, jūs vis tiek sugebate mylėti. Mano nuomone, Lietuvos vyrams reikia išmokti vieno dalykėlio, įsiteigti sau, jog moteriai rodomas dėmesys nerodo jų silpnumo. Atvirkščiai savo dėmesiu jūs silpninate moters gynybą (draugai dėl „koto“, kad ir bjauru, bet buvo teisūs). Jei vyrai tai suprastų ir išmoktų tinkamai tuo pasinaudoti, mažiau moterų jaustųsi nelaimingos ir išnaudojamos. Tenkinkite savo ego, bet darykite tai taip, jog moteriai atrodytų atvirkščiai. Meilė, tai žaidimas, kuriame vienas visada sukčiauja, taigi, kodėl tas sukčiaujantysis negalėtumėte bent kartą būti jūs?

Gavosi ilga šneka, deja, daugiau ar mažiau, apie nieką. Taip ir nepasveikinau moterų, už tad atskaičiau (ne)teisingą pamokslą ir išpeikiau vyrus:DDD

Reikia taisytis. Visom moterims linkiu daugiau juoktis ir pokštauti, gyvenime tam yra užtektinai priežasčių. Juokitės iš savo nubėgusios akies, prisvilusio pyrago, sūnaus, besimokančio teisingai užsirišti batraiščius ar vyro, kuriam reikalinga instrukcija norint įjungti skalbimo mašiną; merginos juokitės iš savo besiriejančių tėvų, nerangaus vaikino bučinio ir nepavykusių pirmųjų bandymų...yra tiek daug ką galime paversti juoku, o ne pykčiu ar apmaudu.

Kokia būtų šventė, jei per ją neskambėtų kokia nors ją įprasminanti muzika. Šiandien adresuoju jums keletą moteriškai sentimentalių garsiosios Diana Ross kūrinių. Labiausiai Moters diena man siejasi su sena jos daina „When You Tell Me That You Love Me“, mano nuomone, pasakančia visa, ką aš čia bandžiau taip nevykusiai išaiškinti apie moterį ir jos būtį. Kitos dainos tai: „Cryin‘ My Heart Out For You“, „Chain Reaction“ bei „One Shining Moment“.

Gražios, moteriškos šventės.

Amos Lee antradienis

        

 Su kokia muzika palydite dieną? Pas mane ji išeina su Amos Lee. Tai amerikiečių kilmės atlikėjas, kurio kūriniai apsistoja folko, soulo ir roko stilių samplaikoje. Dėl savo skambesio jis dažnai vadinamas vyriškuoju Norah Jones antrininku, bet tai nėra blogai, kam ji patinka.

Reikia pasakyti, kad Lee neskubėjo pasukti į muzikos kelią. Rimtai apie tokią karjerą pradėjo mąstyti vėlokai, o iki tol ramiai baigė Pietų Karolinos universitetą bei mokė vaikus anglų kalbos subtilybių. Savo muzikinę karjerą jis pradėjo 2004 metais, kai jo vadybininkui pavyko išprašyti įrašyti Lee "demo" įrašą  „Blue Note Records“ studijos. Viskas baigėsi įrašymo sutartimi bei bendradarbiavimu su žymiąja Jones, keliaujant kartu su jos 2004 metų turu, ir apšildant publiką.

Nuo tada Lee „apšildė“ ne vieną atlikėją, o jo parašytos dainos sugulė jau į keturis studijinius albumus. Paskutinysis- „Mission Bell“- pasirodė 2011- aisiais debiutuodamas iš pirmųjų pozicijų Billbord‘e ir, sakyčiau, užtvirtindamas Lee kaip talentingą kūrėją.

Kuo Amos Lee patinka man? Pirmiausia tuo, jog labai daug tekstų savo studijiniams albumams parašo pats. Todėl, kad tekstai yra apie mus, apie žmonės, apie gyvenimą, kurį gyvename ir viską vainikuoja apie tai kalbantis švelnus, neįkyrus balsas, kurio galima klausytis po sunkios dienos ar tinginystės mėnesio, -  visai nesvarbu.

Pridedu keletą dainų iš jo vėlyvojo albumo "Mission Bell": "Learned A Lot", "Out Of The Cold", "Windows Are Rollded Down", "Hello Again". 

"Elles" 2011

Prieš keturias dienas kalendorius mums pradėjo skelbti pavasarį, tačiau man vis dar šalta šalta žiema, nuo kurios „gripo burtų“ man nepavyko pasprukti. Nors dienos ir ilgėja, o saulė grįžta, tačiau, kol kas, nejaučiu viso to magijos. Galbūt kalta liga, o gal pasaulis, kuriame gyvename, kuriam netenkame potraukio žingsnis po žingsnio, kai tenka gyventi priverstinai tempiamam, besiilginčiam praeities šešėlių...

Kad ir kaip bebūtų, šiandien mano akiratyje – 2011 metais pasirodęs filmas „Elles“. Filmą režisavo ir iš dalies scenarijų parašė man kol kas nauja pavardė: lenkė Małgorzata Szumowska, o juostos debiutas buvo paženklintas Toronto kino festivalyje.

Filmą nusprendžiau suvalgyti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, žinoma, buvo Julliette Binoche, o antroji ne ką išradingesnė: suviliojo pati istorija.

Ką manote apie prostituciją? Tai problema?/ gyvenimo būdas?/ profesija?/ įprotis?/ „lengvi pinigai“? Kodėl merginos tai daro? Kokius turi pasirinkimus daryti kita? Kas verčia likti būtent šioje sferoje? Filmas, tiksliau žurnalistė Anė, užduos visus šiuos ir dar daugiau klausimų dviems studentėms prostitutėms, norėdama parašyti straipsnį apie šią, seniausią pasaulyje, „profesiją“.

Vienos dienos intervale mes išvysime nei daug nei mažai: moters kasdienybę, susidedančią iš darbo, vaikų priežiūros, namų kuopimo ir moteriškų minčių, susijusių su rašomu straipsniu. Ši tema Anę taip įtraukia, kad net ji pati pradeda permąstyti ir suprasti daugelį dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavo. Dviejų prostitučių – Šarlotės ir Alicijos - papasakotos istorijos skirtingos, bet ir panašios: abi pasirinko prostituciją dėl pinigų ir darbo valandų, kurios palieka užtektinai laiko studijoms universitete.

Šarlotė miela, optimistiška mergina pasakojasi iš šio darbo besistengianti prisiminti tik šviesiąsias puses. Ji dirba prostitute, norėdama susimokėti už studijas. O Aliciją, lenkę, į šį kelią atveda būtinybė susirasti stogą virš galvos. Priežastys panašios, bet požiūriai, mintys, skirtingos kaip karamelė ir kartusis šokoladas.

Bene didžiausią įspūdį man paliko būtent Alicijos istorija, nes jai gyvenimas nepašykšti situacijų, kurioms reikia minutės intervalo sprendimo, o juk darbai užsienietėms studentėms per tiek neatsiranda, todėl ji priversta imtis prostitucijos, kuri nėra iš tų profesijų apie kurias svajoji žaisdama su lėlėmis ir rašydama rašinius apie ateities darbą.

Julliett Binoche filme taip pat atliko sudėtingą darbą, kurdama Anės personažą, kuriam čia netrūksta dinamikos, neramumo ir net beprotiškumo, perprantant pasaulio, vyrų dvipatiškumą, psichologiją ir silpnumą.

 

Filmas neperša jokių nuomonių, jokio požiūrio į šias merginas, tiesiog stebėtinai ramiai parodo kiekvienos iš jų rutiną, kuriose jos sutinka vis skirtingus vyrus. Juosta, kad ir kaip keista, privertė susimąstyti ne apie ką kitą kaip apie feminizmą, kuris spinduliuoja ne tik iš Anės, pasiekusios aukštumų savoje profesijoje, bet ir iš merginų vidaus. Iškyla klausimas, kada moteris jaučiasi laisva ir nepriklausoma, o atsakymą pasirodo turi merginos. Jos sako, jog darydamos „tai“ turi visišką laisvę ir pasirinkimą daryti tik tai, kas joms patinka, visišką moterišką laisvę, tačiau ar tai tiesa, ir ar tai gali būti tiesa, palikime apsvarstymui lygiai kaip paliekame ir kitką: moralės klausimą, vyrų smurto problemą, nihilistinę bei hedonizmo valdomą būtį.