Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
Tada mano lūpos tampa kietai suspaustos, o
tarp antakių susimeta raukšlės. Veidas tampa lyg kietas akmuo, kurio nepažeisi.
Tada mano žvilgsnis spjaudosi ugnimi, bet ne ta, kuri kibirkščiuoja, ne ta,
kuri išgelbsti ir suteikia šilumą - ne ta karšta ugnimi, kuri atneša gyvybę;
tai ugnis, kuri gali naikinti, ugnis, kuriai nerūpi, kad skaudina, jai
nesvarbu, ką nuplikys iki kaulų, - net jei tai būsiu aš pati. Tai savanaudiška
ugnis, kuri sąvyje neneša nieko gero, nieko šilto – ji dega mėlyna liepsna ir
atsiduoda šalčiu, nors ir vadiname ją karščiausia liepsna. Ji atima, neduoda.
Tačiau atima iš ko?
Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
Tada atimu džiaugsmą iš kitų,
tikėdama, jog atsilyginu už tai, kad jie tą patį padarė man, - viskas sukasi ratu, todėl
džiaugsmo atgalios negaunu; tik pasijaučiu dar labiau kalta lyg Judas, išdavęs
saviškius. Viduje sutrypta, įskaudinta užsiauginu ragus ir badau jais
kiekvieną, kuris pasimaišo mano varganame kelyje riedant žemyn nuo pakalnės;
badau be priežasties – tik parodyk man savo silpną vietą, atskleisk paslaptį ir
aš ją pasinaudosiu, kad jausčiausi geriau. Tačiau ar jaučiuosi?
Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
Tada suprantu, kad nė vienas
nesame mylimi iki galo, nė vienas nesame laimingi, ir visi esame prislėgti kažko,
ką nešame – ką privalome nešti - ant savo pečių visus gyvenimus. Ir tas
suvokimas mane užgriūva tarsi lavina, kurios negaliu sustabdyti, negaliu
blokuoti, tai ji mano kaktą verčia susiraukti ir užsidaryti; būtent tas suvokimas apie kitus, jų gyvenimus viduje savęs, mane prislėgia, - tai pagrindinė
mano neapykantos, mano silpnybės priežastis. Tai priežastis visos agresijos,
kuri iš manęs pasipila – deja, beprasmiškai.
Nė vienas nesame laimingi.
Nė vienas nejaučiame pilnatvės.
Neapgaudinėkime savęs.
Būna dienų, kai visi nekenčiame
dienų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą