Vasara, beveik išėjai. Lauksim, kol grįši...

Štai ir viskas. Sudie vasara!

Metas mesti į šoną tai, kuo esi ir kuo gyveni. Metas mesti laisvę svajoti ir būti. Metas atsižadėti vilties saulėtekių ir išsipildymų saulėlydžių. Metas išlipti iš vandens ir atsiauginti kojas. Metas užmerkti akis prieš žvaigždėtą ir mėnesienos nutviekstą nakties dangų, - juk nenori, kad širdis sprogtų iš ilgesio. Metas nustoti gulėti šlapioje žolėje basomis, bandant pranykti visatoje. Metas nustoti mėgautis atradimais. Metas, galiausiai, susišukuoti plaukus.

Atėjo metas susipančioti ir iš nevaržomų kosmoso platybių grąžinti savas mintis, kojas ir kitas svarbias dalis ant žemės. Metas apsimesti, kad tau nerūpi, kad tu nenori, tų stebuklų, kuriems iš tikrųjų tik nelieka laiko. Atėjo laikas. Metas atrodyti ir veikti tinkamai: dirbtinės šypsenos, kaukės po kuriomis slepsimės, suvaržymai, kuriuos sutiksime kęsti, slėpdami savo tikrąsias mintis.

Taip. Atėjo metas žaliems lapams kristi, dienai sutemti ir saulei užtemti. Metas pradėti negyventi pilnais plaučiais pasitenkinimo oro, o stengtis. Stengtis, kad vėl galėtum grįžti į ten, iš kur dabar išeini.

Vasara, mes tave paliekam, bet tik tam, kad kitąmet vėl grįžtumėm į laisvę, kad vėl lyg pamišę kvėpuotumėme tuo utopizmo pilnu oru: kai viskas yra įmanoma, kai mes vėl esam visagaliai, kai bet kurią svajonę galime įgyvendinti žodžiais, kai galimybės lengvai išpildomos ir nesuskaičiuojamos, o ateičiai suteikiama begalybės dovana.

Vasara, viskas baigta – dangus apniuko ir pasipylė lietus. Bet tu grįši, ir mes tavęs lauksim: pavargę, suplukę, nuvilti ir išsekę. Lauksim to žalio balzamo, kuriuo ramini mūsų dirglias sielas, lauksim žydrumos, kuri atsispindi vandenyje į kurį neriam ieškodami prarasto dieviškumo. Vasara, saulės veidu...tu jau nuo manęs tolsti, tu jau beveik išėjai. Nėra būdų sulaikyti – per daug kaprizinga. Telieka susitaikyti ir priimti kitą - rudens veidą, kuriam teks nuo šiol padlaižiauti; tai nuo jo plikų šakų vaizdo greitu laiku dangstysimės prisiklijavę apsimestines kaukes ir išsižadėję savo nesuvaržytos būties. Ką aš žinau? Matyt, taip šilčiau ir saugiau, kol, vasara, tu, vėl grįši.