Keletą dienų nerašiau...tiesa,
keletą dienų iš vis kaži ar ką kita dariau, kaip tik skaičiau ir skaičiau.
Ir dabar štai, jaučiu tikrą
sunkumą, kai vėl reikia grįžti prie savo pareigų iš ten, kur pastariąją
savaitėlę gyvenau. O gyvenau aš XVIII a. pabaigoje, Australijoje, kurios
kolonizacijos pradžiai ir buvo skirta mano skaitytoji Colleen McCullough knyga „Morgano
kelias“ (Tyto Alba, 2011). Buvau tikrai pasiilgusi šios „Erškėčių paukščių“ autorės kūrybos, nes
ji nėra patogi – įsidėjusi į rankinuką nepanešiosi, taigi, norint skaityti jos
knygas, tenka planuoti dienas, per kurias tiesiog gulėsi lovoje pasidėjęs knygą
ant kelių ir leisi sau malonumą stebėti, kaip bėga puslapiai. Taip, autorė
mėgsta rašyti knygas-biblijas, bet kiekvienas šių „biblijų“ puslapis yra toks
įdomus, taip tinkamai sustyguotas, kad kaži ar galiu kaltini autorė
besotiškumu. Ne, saiko jausmą ji tikrai turi: suvalgo tiek, kiek užsitaiso.
Kalbant apie saiko jausmą,
nepavedė jis ir šį kartą. Nors „Morgano kelias“ apėmė beveik 800 šimtus
puslapių, bet kaži ar nors vienas šio kelio grumstelis buvo nereikalingas,
kuriant išsamią laikmečio Anglijoje ( nuo 1775 m . iki 1793 m .) istoriją. Knygoje
susiduriame su Ričardu Morganu, tipišku viduriniosios klasės atstovu,
smuklininku, kuris be šio verslo yra puikus ginklakalystės meistras. Jis su
šeima: žmona Pege, dukra Mere bei sūnumi Viljamu Henriu gyvena savo tėvo
smuklėje, kol vieną dieną virš jo pakibęs ramus dangus ima niaukstytis.
Pirmiausia miršta dukra, tada žmona ir, galiausiai, sūnus. Ričardo viduje tarsi
kas miršta. Jis pasineria į visišką apatiją, bet tai dar ne viskas, ką ja teks
patirti: investavęs savo pinigus ir apvogtas, jis įsivelia į meilės ryšį su kekše,
kuri, primokyta jo priešo, padeda „pakišti“ Morganą Anglijos teismui, kur jis
negailestingai (žinant tuometinius įstatymus) būtų nuteistas mirtimi, jei ne likimas,
suplanavęs kitokią baigtį.
Aprašomuoju laikotarpiu Anglija
išgyveno sunkius laikus, nes nuteistųjų ji turėjo tiek, kad visi netilpo
kalėjimuose. Vienintelė šalies viltis buvo Amerika, kurion būdavo išsiunčiami
mirtimi nenuteisti kaliniai, tačiau Amerikos valstijos paskelbia
nepriklausomybę ir Anglijos vidaus reikaluose atsiranda skylė, kurią reikia kuo
greičiau lopyti, galvojant, kur išsiųsti netelpančius kalėjimuose kalinius.
Taip Anglijos akiratyje atsiduria niekieno žemė – Australija. Šalis negaišta ir
prikišusi 12-ką laivų pilnus kalinių, maisto ir romo, be kurio jūroje
neapsieina nė vienas, išvyksta įgyvendinti didžiojo eksperimento – paversti
Australiją savo kolonija, sukišus ten visus kalinius, kurių nebereikia Anglijai.
Knygoje autorė, remdamasi Ričardo
Morgano, katorgininko, plaukusio į Naująjį Pietų Velsą, mirties laivu „Aleksanderiu“,
istorija supažindina ir leidžia su visomis smulkmenomis pajusti tai, kaip
turėjo jaustis katorgininkai ne tik metus uždaryti ir suspausti ankštame
apatiniame denyje be šviesos, be tinkamo gerti vandens ir be tinkamo vėdinimo;
ji taip pat išsamiai aprašo ir jo laikotarpį praleistą Anglijos kalėjimuose,
kur higiena buvo svetima ir daugelis mirdavo, nesaugodami savęs. Visus metus,
praleistus įvairiose įkalinimo įstaigose, Morganui pavyksta ištverti tik
higienos, pažinčių, gerų draugų ir kyšių dėka, - be jų jis būtų baigęs
tučtuojau. Anglijoje jį globoja dėdė vaistininkas, jo draugas, pamfletų ir
romanų moterims autorius, Džemas, kurie suveikia šiam vandens filtrą, skudurų,
muilo ir viso to, be ko mes šiandien neįsivaizduojame kasdienybės, dėl ko net
nesukame galvos. Pakliuvus į „Aleksanderį“ jį gelbsti turimi daiktai ir užmegzta
draugystė su Sivenu Donavanu, ketvirtuoju šturmanu. Tikriausiai ši draugystė
knygoje buvo labiausiai žavintis dalykas, visoje toje bjaurastyje, kurią
McCullough negailėdama žodžių vaizdingai aprašė taip, kaip ir buvo. Tik
atplaukus į Australiją, įsikūrus Norfolko saloje, Ričardo Morgano dangus
pradeda giedrytis, jis pradeda gydytis savo sielos žaizdas, sunkiai dirba
lentpjūvėje, įgyja pasitikėjimą ir tampa šių prižiūrėtoju bei laisvu žmogumi,
kuris turi teisę ištiesti ranką salą valdančiam majorui Rosui bei kreiptis
vardu į geriausiu draugu tapusį Stiveną.
Šioje knygoje rasime daug visko:
skaudžią vieno žmogaus patirties, meilės ir gyvenimo istoriją, nuotykių (jei
katorgininkų plukdymą į kitą pasaulio galą galima vadinti nuotykiais), puikiai
ir vizualiai aprašytą naujosios vietos, kurią išvydo pirmieji atvykėliai,
koloritą, jos sunkų kultūrinimo procesą, katorgininkų padėtį ir valdžios
bandymus sunkiai įvesti drausmę naujoje gyvenvietėje, kurios narių nebaugina
jokios taikomos bausmės.
Colleen McCullough man patinka
tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių
neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą
remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti istoriją, ją papasakojant per įspūdingas
žmonių, kuriems tenka save išbandyti ir atrasti kelyje, istorijas. Šiai
rašytojai svarbu tai, ką ji nori papasakoti ir ji tai papasakoja taip gerai,
kaip tik įmanoma. Ir jei tam reikia 800 šimtų ar 1000 puslapių, kam rūpi, jei
tai gera istorija, kuri verčia pažinti, verčia pamąstyti, verčia susimąstyti.
Jei vis dar mąstote, ko
sulauksite iš šios knygos, pasiėmę ją į rankas (ir ar tai verta daryti?), tai nemąstykite; geriau
atsiverskite ją ir pradėkite skaityti. Nė nepastebėsite, kaip imsite gyventi
kartu su Ričiardu Morganu: miegoti ten, kur miega jis, dirbti ten, kur jus
pasiųs ir valgyti tiek, kiek pasakys valdžia.
Palinkėsiu gero penktadienio ir
būkite laimingi, kad gimėte šiais laikais ir šioje šalyje, ir kad mum,
paprastoje būtyje, nebeteks patirti to, ką patyrė pirmieji, išvežti į Kuko
atrastąją šalį, katorgininkai; tai, kas jiems buvo realybė ir didžiausias
siaubas, mums tėra tik trumpalaikis nuotykis, į kurį galime nusikelti versdami
knygos puslapius.
Beje, jei kam neužtenka vaizduotės (ar laiko), keliantis į Morgano pasaulį, tai patarsiu pažiūrėti, jei dar nematėte, 2005-aisiais sukurtą filmą "Mary Bryant" su Romola Garai; filme taip pat pasakojama apie pirmąją katorgininkų laivų flotilę, pasiekusią Australijos krantus, tik čia susidursime ne su tuo laivu - "Aleksanderį" pakeis "Šarlotė" ir jos moterų likimai.
Kaip jau įprasta, palieku Jus su
trumpa ištraukėle iš "Morgano kelio":
„-Pasistatykit pastogę, - įsakė
antrasis leitenantas Ralfas Klarkas; atrodė, kad jis labai laimingas, atsidūręs
ant žemės.
„O iš ko?“ – svarstė Ričardas,
kai dešimt jų svirduliavo žeme, apaugusia traškia geltona žole, ant kurios kur
ne kur gulėjo akmenys, kai jie ėjo ten, kur jiems liepė eiti Klarkas. Kitos
katorgininkų grupės stoviniavo lygiai taip pat sutrikusios kaip ir jie – visi „Aleksanderio“
vyrai. Kaip pasistatyti pastoges? Nėra kirvių, pjūklų, peilių, vinių. Paskui
atėjo jūrų pėstininkas, atvilko tuziną kirvelių ir įbruko vieną Tafiui Edmundui;
šis stovėjo, laikė jį suglebusiomis rankomis ir šaukdamas pagalbos žvelgė į Ričardą.
„Aš jų dar neišskyriau. Vis dar
turiu Tafį Edmundą, Džobą Holisterį, Džojų Longą, Džimį Praisą, Bilą Vitingą,
Nedį Perotą, Vilą Konelį, Džonį Krosą ir Bilį Erlą. Daugelis jų yra kaimiečiai,
daugelis neraštingi. Dėkui Dievui, kad Tomis Krauderis su Aronu Deividu susirado
Bobą Džonsą ir Tomą Kidnerį iš Bristolio... Vadinasi jų būrelis sugebės
užpildyti baraką. Jei iš tiesų ketinama tai daryti. Ar nė vienas nenutuokia ką
turėtume daryti? Tai blogiausiai suplanuota ekspedicija per visą pasaulio
istoriją. Šulai sėdėjo „Sirijuje“ mažiausiai devynis mėnesius, bet įtariu, kad
tenuveikė teik, jog smarkiai gėrė. Nėra metodo, nėra nė menkiausio sistemos
pėdsako. Mes turėjome sėdėti laive, kol bus iškirsti medžiai ir pastatytos
pastogės, net jei mūsų stalai ir suolai būtų išardyti triumo liukams užremti.
Bent jau naktį. Jūrų pėstininkams nepatinka piemenauti, jie aiškiai nori būti ne kas
kitas, o tik sargai siauriausia prasme. Pasistatykite pastogę... Ką gi, turime
vieną kirvelį.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą