Thomas Hardy "Tesė iš d'Erbervilių giminės"

Šįkart mano akiratyje klasika. Ką tik baigiau skaityti Thomas Hardy priešpaskutinį romaną „Tesė iš d‘Erbervilių giminės“. Tai pirmoji mano pažintis su šiuo anglų romano meistru, bet tikiuosi ne paskutinė.

Tai romanas apie jauną merginą Tesę Darberfild dažnai, ir net anotacija knygos nugarėlėje tą skelbia, laikomas vienu geriausių Hardy kūrinių ir ,kai pati jį perskaičiau, įsitikinau, kad tikrai ne veltui.

Knyga mums pasakoja jaunos merginos, iš neturtingos, bet kadaise kilmingos šeimos, istoriją. Kol jos šeimos kilmė dar buvo nežinoma jiems patiems, šeimos gyvenimas tekėjo taip, kaip ir turi tekėti XIX a. paprasto, sėslaus valstiečio gyvenimas, neturint per didelių pretenzijų ateičiai. Gyvendami šia diena jie dirba žemę, kad galėtų išmaitinti būrį vaikų, o vakarais susirinkę artimiausioje „smuklėje“ atsipalaiduoti nuo visų jiems tekusių vargų.

Tačiau žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visada ieško naudos sau. Būtent tai- norėjimas pasilengvint sau padėtį- ir atveda mus į pabaigos pradžią. Kodėl pabaigos pradžią? Nes būtent nuo šios vietos ir prasideda Tesės pražūtis į kurią ją pastūmėja patys tėvai.

Sužinoję apie savo seną ir garbingą kilmę Darberviliai, išsiunčia Tesę, pas netoliese gyvenančius d‘Erbervilius, kurie turėtų būti jų giminės. Bet viskas nėra taip.

Nuėjusi į tą nepažįstamą dvarą Tesė sutinka ten savo „pusbrolį“, kuris jai paaiškina visą situaciją:  jie nėra d‘Erberviliai, o tik žmonės nusipirkę šią pavardę, todėl jokia giminystė tarp jų neegzistuojanti. Žinoma gerasis pusbrolis pasiūlo Tesei išeitį ir įdarbina ją pas savo motiną, kaip paukštyno prižiūrėtoją.

Merginai, esant labai naiviai ir nieko neišmanančiai apie vilionių ir geismų pasaulį, net į galvą neateina, kad „pusbrolis“ Alekas, būtent gašlumo valdomas ir įdarbina ją savo pašonėje. Ir būtent taip Tese, nieko neįtardama praranda garbę. Besišlykštėdama Aleku ji palieka jo namus, bet jos gyvenimas jau niekada nebebus toks gražus, koks galėjo būti net ir kaimo mergaitei.

"-O mama, mama!- širdį veriančiu balsu suriko iškankinta mergaitė ir aistringai atsisuko į motiną.- Kaip jūs galėjote pamanyti, kad aš žinau  kas manęs laukia! Kai prieš keturis mėnesius išėjau iš namų, aš buvau dar vaikas. Kodėl jūs man tada nepasakėte, kad vyrai pavojingi? Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus apie tas klastingas pasalas, bet aš niekada neturėjau progos ko nors išmokti iš romanų, o jūs man nepadėjote!"

Grįžusi į tėvų namus ji susilaukia vaiko, kuris greitai miršta, o būdama visuomenės atstumta, ji net negali deramai jo palaidoti.

Nusivylusi ne tik visuomene, bet ir religija Tesė, negalėdama amžinai sėdėti tėvams „ant sprando“, išvyksta dirbti pas geraširdį ūkininką, kur niekas jos nepažįsta ir nežino jos istorijos.

Įsidarbinusi melžėja Tesė atsigauna, vėl pražysta, o jos grožis ir tyrumas, nelieka nepastebėti Andželo Klero, aukštesnės socialinės padėties jaunuolio, kuris ūkyje atlieka praktiką, pats turėdamas svajonę greitu laiku pradėti ūkininkauti. Nereikia būti didžiai protingu, kad suprastum, jog šis jaunuolių susižavėjimas, netruko peraugti į meilę. Bet viskas nėra taip paprasta. Tesei iškyla svarbi moralinė problema: atskleisti Klerui tiesą, apie savo „nuopuolį“ ar nuslėpti ją. Nuo šio sprendimo priklauso jos ateitis...

Knyga man labai patiko. Dažnai perskaičiusi klasikos knygą, aš imu mąstyti: kodėl ji klasika? Ir iš tiesų, šis romanas maža ką priminė nuobodų klasikinį skaitalą, kurį jauti pareigą perskaityti. Ne, to čia nebuvo, puslapiai vertėsi lengvai, patys savaime. Suprantu, kodėl knyga vis dar yra plačiai skaitoma: nors, ta sena ir sukirmijusi, Viktorijos santvarka, smerkianti nusidėjimus, ir buvo sugriauta, tačiau negalime teigti, jog jos atgarsiai vis dar neįtakoja mūsų požiūrio į moterį, net ir šiais laikais, kai skelbiame laisvę ir lygybę visoms lytims. Mūsų visuomenėje vis dar liko gaji sėkla, kuri moters ir vyro padarytus darbus, nuodėmes vertina visiškai skirtingai, net ir tuomet, kai nuodėmė tokia pati. Dažniausiai, mes linkę stipriau nubausti ir griežčiau pasmerkti moterį. Neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Apie tai kalba ir Hardy, susodinęs herojus vestuvių vakarą vienas prieš kitą ir leisdamas jiems atlikti savo nuodėmių išpažintis. Klero obuolys toks pat nuodingas kaip ir Tesės, kuri savojo atkando ne savo noru, bet Andželas nesugeba jai atleisti.

"-Ak, Tese, kokia čia gali būti kalba apie atleidimą. Tu buvai vienas žmogus, o dabar esi kitas. Kaip gali atleidimas išspręsti šitokį baisų groteską- juk čia ne fokusininko triukas?

<...>

- Aš maniau, kad tu mane myli, myli mane tokią, kokia aš esu. Ir jeigu tu mane myli, tai kaip gali taip kalbėti ir žiūrėti į mane. Man baisu! Aš pamilau tave ir visą amžių mylėsiu tokį, koks esi, kad ir kokios tave ištiktų nelaimės, kad ir kokių pasikeitimų įvyktų. Man daugiau nieko nereikia. Kaipgi tu, tikrasis mano vyras, gali nustoti mane mylėjęs?

- Aš kartoju: ta moteris, kurią mylėjau- ne tu."

  

Palikęs ją vieną, jis išvyksta į Braziliją visko apmąstyti  o Tesė vėl lieka viena. Pinigai, kuriuos jis jai palieka, greit išsileidžia (tėvai, seserys, broliai, namas), ji vėl pradeda dirbti, o kai padėtis tampa visai prasta, ji sulaukia ne savo vyro, o žmogaus, kurio manė, jau niekad nesutiksianti...

"- ...Tavo vyras nė sapne nesapnavo, kaip jo mokslas jam pačiam atsilieps. Cha...Cha! Kad ir kaip ten būtų, aš esu labai patenkintas, kad tu mane padarei atskalūnu. Tese, aš dabar labiau tavęs geidžiu negu kada nors anksčiau, ir aš tavęs gailiuosi. Nors tu nesakai nė žodžio, aš matau, kad tavo gyvenimas sunkus, nes tave apleido tas, kuris turėtų tavimi rūpintis.

<...>

-Jūs toks žiaurus. Kaip jūs galite taip su manimi kalbėti...

-...Aš atėjau ne priekaištauti, kad suklydau. Tese, man nepatinka, kad esi ištekėjusi, o aš- ne tavo vyras. Galbūt tu turi vyrą, bet aš jo niekada nemačiau, ir tu nepasakei jo vardo, apskritai jis atrodo kažkoks mitologinis asmuo. Tačiau jei tu ir turi vyrą, manau, esu tau artimesnis negu jis. Kad ir kas aš būčiau, aš mėginu tave ištraukti iš bėdos, o jis to nedaro, tebūnie palaimintas tas nematomasis!"

Knyga kalbėjo apie daugelį opių problemų, kurios svarbios ir šiais laikais: tėvų savanaudiškumą, nesupratingos visuomenės požiūrį į moterį, pasielgusią netinkamai, ištikimybę savo, prieš Dievą, duotoms priesaikoms, savitarpio supratimą, pagalbą, atleidimą ir gebėjimą pateisinti, jei tai verta pateisinimo.

Knyga turėtų patikti šių laikų feministėms ar moterims, kurios supranta, jog moterų gyvenimas ir sprendimai, kitaip negu vyrų, negali būti savavališki: pasirenkant vieną ar kitą, visada reikės galvoti apie tėvus, vaikus, seseris ir brolius. Vyrai nuo šių įsipareigojimų visais laikais, vienaip ar kitaip, buvo laisvi, galėjo galvoti tik apie savo gerbūvį. Galime svarstyti, kodėl taip yra. Ar todėl, jog mūsų sprendimus labiau veikia visuomenės priimtinos normos, ar todėl, jog mūsų viduje esantis kažkoks instinktas neleidžia palikti artimųjų bėdoje.

Kad ir kaip bebūtų, Tesė neatlaiko nelaimių, griūvančių ant jos pečių viena po kitos; palaužta ir praradusi viltį ji vėl pasiduoda savo „tikrąjam vyrui“ (kaip įvardija Kleras) Alekui. O tai, mus atveda prie knygos atomazgos, kuri, jei kas sumąstysite ją perskaityti, bus tikrai stipri, laukta, bet, visgi, netikėta- pateisinanti d‘Erbervilių šeimos legendą.

Negaliu nepaminėti, jog 2008 metais, pasirodė naujausias "Tesės" perkėlimas į ekranus. Tai BBC sukurtas keturių dalių mini serialas, kurį tikrai verta pamatyti. Šiam darbui scenarijų parašė rašytojas David Nicholls, kurį geriausiai pažįstame iš paskutiniojo jo darbo- romano „Viena diena“. Niekada nenusiviliu BBC kuriamomis romanų ekranizacijomis, juoba, kad šį kartą ir aktorių kolektyvas buvo tikrai žavintis: Tesę vaidino Gemma Arterton, Andželą- Eddie Redmayne, o Aleką- nemažą patirtį turintis Hans Matheson.