"To The Wonder" 2012

Tikėjimas.  Ir meilė. Ką šie žodžiai mums reiškia? Ką jie mums duoda? Kur jų ieškoti, ir kodėl juos taip sunku rasti? Kas nutinka žmogui, kai jis ieško ir neranda šių dalykų. Kaip rasti santykį su jais? Kur ieškoti Jo, iš kurio visa tai ir atsiranda? Kaip susitaikyti su savimi?

Klausimų nemaža ir visus juos mums užduoda „Gyvenimo medžio“ (2011 m.) režisierius Terrence Malink. Šį kart jo istorija papasakota filme „To The Wonder“ („Į Stebuklą“) koncentruojasi ties poros santykiais.

Amerikietis vyras ir dukrą viena auginanti moteris susipažinę Prancūzijos saloje, įsimyli ir nieko keista, kad vyras pasiūlo joms abiem atvykti į Ameriką. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas, kad ir kur benukeliautum. Gyvendami po vienu stogu šie žmonės stipriai pajaučia, kad jų gyvenimuose kažko trūksta. Vyras myli silpnai, moteris jaučiasi vieniša, mergaitė ilgisi draugų... Ir kai vizos laikas baigiasi jos abi išskrenda namo. Dukra išsikrausto pas tėvą, o moteris vėl imasi blaškytis ir grįžta į Ameriką pas mylimąjį. Ratas vėl įsisuka nuo pradžios iki pabaigos – moteris antrą kartą patiria tą patį, ką ir pirmąjį, tik šį kart jau kaip žmona.

Turėčiau keletą žodžių skirti ir aktoriams, kurie pasirodo šiame filme: Ben Affleck, Olga Kurylenko, Rachel McAdams ir Javier Bardem. Pripažnkime, pavardės neeilinės kaip ir pati vaidyba. Aktoriams kliuvo nelengva užduotis taip tyliai perteikti istoriją, o dar dirbant tokiuose kadruose, kokius matome filme.

"To The Wonder" juosta buvo viena iš tokių, kurias aš vadinu tyliosiomis kinematografijos aukomis. Perteikta netiesiogiai, judesiais, nutylėjimais, mintimis, bet ne dialogais – visa kas svarbiausia mes niekada nepasakome, o nutylime mintyse. Žiūrėjosi ji nelengvai, bet, mano surauktos kaktos nuomone, buvo verta kankynės. Man patiko vaizdai – atviri, tuši, vėjuoti, vieniši. Jie atspindėjo vidinę žmonių būseną, pasimetimą ir bandymus kažkuo užpildyti tuščias ertmes. Nepakankamumą. Norą ištrūkti. Vėl pasijausti pirmapradiškai laisvais ir vienalyčiais - tik, kad tai jau nebeįmanoma. Šios juostos kadrų paveikumas, bent jau man, buvo milžiniškas. O kur dar kalba, sakiniai, jų poetiškumas...mmmm...

Malink yra tokio garso režisierius, kad neįmanoma nelyginti jo ankstesniojo darbo ir šio. Abu jie turi panašumų: abu remiasi autobiografinėmis patirtimis, ta pačia maniera, tuo pačiu greičiu, ir abiejuose egzistuoja aukštesniosios materijos troškis. Mes visada ieškome išsigelbėjimo ten, bet kartais tenka suvokti, kad išsigelbėjimo mes sulauksime tik susitaikę su savimi, tik pažvelgę sau į akis gebėsime atrasti Tą, ir tuomet meilė, kurią jaučiame, gebės paliesti ir kitus.

„To The Wonder“ pavadinčiau filmu varpu, kuris skelbia apie dabarties problemą – ryšio su kitais žmonėmis netektį, tikėjimo praradimą, meilės neįgalumą; taigi, jei kam rūpi šios problemos, naujas Terrence Malink filmas kaip tik Jums, tiems, kurie bando užpildyti tuščius ir vėjuotus rugpjūčio vakarus kažkuo paliekančiu įspūdį ir verčiančiu vėl tikėti.