A. Mackus "Netikėjimas"

            Šiandien, pavasariui lėtai slenkant į mūsų kiemus,  pas mane A. Mackaus eilėraštis „Netikėjimas“.

Turiu prisipažinti, kad mano santykiai su lietuvių autorių kūryba nėra glaudūs. Jų skaitau ypatingai mažai, ypač kalbant apie prozininkus. Nežinau kodėl, galbūt kaltos sunkios jų eilutės, galbūt patriotiškumo stoka, galbūt mano valios stoka, galbūt nevykęs nusistatymas, bet nieko sau negaliu padaryti. Lietuviai man atrodo geresni (ir yra priimtinesni)  kaip poetai.

           „Netikėjimą“ galėčiau įvardyti kaip vieną mėgstamiausių savo eilėraščių. Ir nors parašytas jis jau prieš pusę amžiaus, bet jo žodžiai neprarado aktualumo ir šiandien.

           Žinoma, tuo kartu, kai buvo parašytas, šis eilėraštis kalbėjo kitai auditorijai ir apie kitus dalykus, bet man, kaip priklausančiai kitai kartai, jis labiausiai siejasi su mūsų būtyje vis stipriau įsigalinčiu susvetimėjimu.

Tokio stipraus mus veikiančio atsiskyrimo nebuvo net tais prabėgusiais laikais, kuriais, logiškai mąstant, jis turėjo būti viena pagrindinių visuomenės sudedamųjų dalių. Nebuvo jo nei mūsų tėvų laikais, kai telefonu naudotis galėjai tik stotyje, nebuvo jo ir kai giminės matydavosi kartą metuose, nebuvo jo net ir senelių laikais, kai iš vieno miestelio į kitą traukdavo arkliu pakinkytu vežimu. Bet dabar, kai, pagalvojus, turime viską, kas duoda mums puikias sąlygas gyventi glaudų gyvenimą, mes ėmėme ir pasigavome susvetimėjimo ligą.

         Kodėl taip yra? Dažnai pagalvoju, kad to priežastis ta, jog mes prarandame nuoširdumą, nuoširdumą sau, nuoširdumą žmoniems ir aplinkai, kuri mus supa, o kodėl tai vyksta galėtumėm svarstyti ir svarstyti, taip ir nerasdami vienareikšmio atsakymo. Kažkada susvetimėjimas - gal geriau jį vadinti atskirtimi - buvo fizinis, bet dabar jis tapo mūsų dvasios dalyku. Būtent todėl man ir patinka šis Mackaus eilėraštis, už tai, kad jis pastebėjo žmogaus viduje vykstantį procesą, kuris, net ir pasikeitus galimoms jo priežastims, nepraranda aktualumo ir yra atviras interpretacijoms.

Netikėjimas

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą

ir elgetas, smuikuojančius

prie katedrų.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.