I. Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"

Prisimenu, prieš kokį gerą mėnesį čia skundžiausi, kad mažai skaitau lietuvių rašytojų kūrybos, va ir gavau atkirtį nuo pačio likimo:DDD Tarsi supykusi ant savęs, užsisakinėdama šūsnį knygų, nepagailėjau ir paspaudžiau užsakymo mygtuką ir Ievos Simonaitytės „Šimonimis“, apatiškai galvodama, kad kada nors gyvenime pasiimsiu šią istoriją į rankas. Tas „kada nors“ netruko išvirsti į „dabar“. Neslėpsiu, pasiėmiau knygą į rankas nelabai ko tikėdamasi ir buvau pamokyta, kai užvertusi paskutinį knygos puslapį supratau, jog šis kūrinys tikrai yra KAŽKAS, vertas didesnio žodžio, nei moterų literatūra.

„Šimonis“ Simonaitytė pradėjo rašyti 1924-aisiais gyvendama Klaipėdoje ir rašė juos su pertraukomis bei papildymais gerą dešimtmetį. Galiausiai, kūriniui atsidūrus ant Liudo Giros stalo, šis vargiai galėjo patikėti, kad tai nėra išsiverstas ar nukopijuotas kūrinys; reikia pripažinti – poetas buvo pasimetęs, susidūręs su natūralia rašytoja iš prigimties. Pasirodęs žmonėse 1935-aisiais kūrinys buvo plačiai skaitomas, už jį I. Simonaitytė 1936-ųjų vasario 16-ąją gavo literatūrinę premiją bei pensiją.

Kūrinys pasakoja vienos – Šimonių – šeimos istoriją, kuri prasideda aštuonioliktame amžiuje, o baigiasi Pirmojo pasaulinio karo metais. Bėgant laikui, keičiantis valdžioms, žmoniems, jų mąstymui, Simonaitytė parodo kilmingos bajorų giminės regresą (nesinori sakyti degradaciją) į žemei artimus būrus. Su moteriai būdingu rūpestingumu, ramybe, tolerancija, pasišventimu bei pastabumu Simonaitytė pasakoja tokią istoriją, kuriai sunku atsispirti, juoba, likti abejingam, - juk tai mūsų – pavergtųjų – istorija.

Kalbant apie „Aukštuju Šimonių likimą“ bene daugiausia liaupsių visada susilaukia knygoje pavaizduota paskutinioji Šimonikė Urtė, kuri, kaip ir A. Vienuolio „Paskenduolė“, tampa simboliu to meto mergos likimui: beturtė, priversta eiti dirbti pas ūkininkus ir naiviai pamilusi jų sūnų, ji pagimdo nesantuokinę dukrą ir tampa, nepavykus nutraukti savosios būties, visuomenės atstumtąja. Šioje istorijoje, galime užčiuopti, nors tai ir grožinis kūrinys, nemaža sąsajų su pačios Ievos Simonaitytės likimu, juk ir ji buvo mergos vaikas, priverstas kęsti patyčias ir luošumą kaip ir knygoje vaizduojama Urtės duktė Roželė.

Nors šis Ievos Simonaitytės kūrinys ir vadinamas buitiniu romanu, tačiau aš kaži ar jam priskirčiau tokį apibūdinimą. Taip, jame yra daug to meto gyvenimo smulkmenų, paliečiami ir istoriniai įvykiai, kurių negalime atsieti nuo vaizduojamų herojų likimų, tačiau, visgi, tai nėra pirmieji smuikai, kuriais grojama. Aš jį skaičiau kaip socialinį kūrinį, kuriame autorė palietė ne tik tam metui būdingas, bet ir amžinas visuomenės problemas. Nūdienoje mes vis dar su jomis susiduriame. Kas įrodys, kad mūsų problema dabar nėra nutautėjimas? Nėra socialinės diskriminacijos? O gal išnyko socialinė hierarchija? Ne, viskas liko taip pat, kaip ir Simonaitytės laikais, nes giliai širdyje, kad ir kokiais moderniais beapsimestume, mūsų sena lietuviška prigimtis atliepia mūsų vertinimus.

„Aukštujų Šimonių likimas“ buvo pirmasis autorės prozos kūrinys, kuris iki šių dienų išliko jos, jei ne geriausiu tai skaitomiausiu.

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios sentimentalistinės gaidelės, kuri man nemaišo, bet kurią vertinu kritiškai. Žinoma, atsižvelgus į metus kuomet ši knyga buvo išleista ir rašyta, ta gaidelė gal ir buvo reikalinga.

Kas man tikrai paliko įspūdį ir sudomino, tai autorės talentas pasakoti istoriją. Net sunku buvo patikėti, kad knyga gali taip lengvai slysti per pirštus, mėgaujantis lengva pasakojimo maniera. Artimiausiu metu tikrai bėgsiu knyginan ir ieškosiu „Viliaus Karaliaus“. O „Aukšujų Šimonių likimą“ laisva valia patariu atrasti ir perskaityti, juk tai vienas skaitomiausių ir populiariausių klasikinių kūrinių lietuvių literatūroje.