Vasara, sadness ir mišrainė

Karštis. Ir vasara. Deja, jau pasiekusi savo aukščiausią tašką po kurio viskas vėl imsis ristis žemyn. Dirvos, prisėtos įvairiausių daržovių subrendo, o kai kurios jau ir liko tuščios nuėmus derlių. Šis laikas dvelkia džiūstančia žole, išsausėjusia, bet daug žadančia, dirva, vystančiais rožių žiedlapiais, susikaupimu ir ilgesiu.

Kaži kokia ilguma ir neramumas tokiu metų laiku įsiraizgo ir man į širdį. Gaila pavasario, kuris taip skubomis praėjo, gaila žiedų, kurie jau nužydėjo, gaila to ko nespėjau pamatyti, ką pražiopsojau, ko nespėjau giliai įkvėpti ir pajusti tekant savo venomis ir arterijomis. 

Šiame gamtos brendimo laikotarpyje aš visada daug ką permąstau savo gyvenime: sprendimus, jausmus, mintis, idėjas, norus... Manau, kiekvienam iš mūsų reikėtų turėti „savo“ laiką, kada tai darytumėm. Nors kartą metuose reikia perkratyti visą tą mišrainę, kurią pasitaisome savo galvoje. Reikia peržiūrėti jos sudedamąsias dalis, galbūt kai ką išmesti, galbūt kai kam suteikti daugiau perspektyvos. Skirti savanaudiško laiko TIK sau.

Mūsų visuomenėje viskas vyksta taip greit, kad mes nespėjame suprasti, o laikas, kurį manėmės turį kišenėje ir tikėjomės išnaudoti, pasirodo esąs dingęs ar nebegaliojantis. Jis pasirodo esąs švaistomas dalykams, kurie Jūsų visai netenkina, žmonėms, su kuriais niekada nemanėte būti, darbui, kurio nenorite dirbti... Todėl reikia turėti dienų, per kurias galėtume apmąstyti savo gyvenamą gyvenimą. Nes, neduok Dieve, vieną dieną suvokimas, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos, užgrius Jus su tikra skausmo lavina ir bus per vėlu ką nors išgelbėti. Per vėlu net susitaikyti.